Ailas

5.

- Blondinė, tu viso labo kvaila blondinė. Nevykusi, nieko nemokanti verksnė, - juokėsi keli vaikai, apspitę išsigandusią šviesiaplaukę.

Vaikai gali būti stebėtinai žiaurūs - vos atvykusi į naujuosius savo namus suprato mergaitė. Putliais skruostukais nusiritusi ašara nutiško ant sijono nepridengtos odos. Baigiančiu nusilupti rožiniu laku padengti nagai silpnai kraujavo. Šviesiaplaukė taip bijojo tokių susitikimų kieme, kad nukramtė ir taip trumpus nagus iki geluonies. Nors jau buvo pratusi prie baimės, tik dabar suprato, kad dar niekada nesijautė tokia išsigandusi. Susigūžusi mergaitė peržvelgė visus ant pasaulio, savęs ir, kas ją stebino labiausiai, ant mėlynakės pykstančius vaikus. Skaudėjo lūžusius šonkaulius, nubrozdintus kelius, tačiau bevardė bijojo atsistoti. Viena iš taisyklių, kurias išmoko vos atvykusi, buvo ta, kad jei tave pasodino, tu privalai sėdėti, kol skriaudėjas suteiks leidimą elgtis priešingai. Todėl į besirangančių sliekų pilną balą parklupdyta mergaitė nedrįso stotis. Grupelė vyresnių vaikų nebūtų atleidę už tokį nusižengimą. Praradę tėvus, palikti artimųjų, visą gyvenimą, kiek jo pamena, praleidę vaikų namuose, jie susikaupusį skausmą, pyktį, vienišumą stengėsi išlieti ant silpnesnių už save, ant tų, kurių, žinojo, niekas negins, nebandys paguosti.

- Tu bevardė, esi niekam nereikalinga, niekada iš čia neišeisi, nes niekas, girdi, niekas tavęs nepasiims. Kam jiems tu, kai gali turėti mane? - keturiolikmetis, žvelgdamas ašaromis apsipylusiai mergaitei į akis, sumurmėjo pasišlykštėjęs, spyrė į petį ir nuėjo. Paskui lyderį nusekė likusieji grupelės nariai. Smulkus kūnelis išsitiesė vandenyje, minkštas skruostas prigludo prie vėsaus grindinio. Vargšas niekuo dėtas sliekas sutrūkčiojo keletą kartų, kai prisilietė prie vaiko odos, keli jo draugai virto tižia želatina ant mergaitės kūno. Giliai įkvėpusi mergaitė pasirėmė rankomis į žemę, nešvarus balos vanduo apsėmė delnus, tarp pirštų plūstelėjo lipni sutrintų sliekų košelė. Pasišlykštėjusi šviesiaplaukė atsisėdo. Baltas sijonukas nebebuvo pūstas - sušlapusi medžiaga sukrito, pakeitė spalvą, ploną ir tankiai surištą tinklą primenantis audinys buvo pilnas įstrigusių sliekų ir jų kūnų liekanų. Rausva palaidinė pasidengė dėmėmis nuo sutraiškytų gyvių glitėsių, vienas kitas sliekas dar gyvas rangėsi ant mergaitės kūno.

- Kodėl blogai būti šviesių plaukų, neturėti vardo? - apsikabinusi kelius paklausė tarsi samanos lietaus vandenį blogus žodžius sugeriančios širdies savininkė. Jai šniurkštelėjus nosimi vienas sliekas nuslydo ir nukrito nuo peties.

Kai auklėtojomis vadinamos moterys, prižiūrinčios vaikų namuose gyvenančius vaikus, klausė, koks jos vardas, dailaus veido, tačiau pernelyg liekna mergaitė negalėjo atsakyti. Per pastaruosius dvejus metus ji gyveno su keliais žmonėmis, kurie skirtingai į ją kreipėsi. Ją nuvežęs į kitą miestą ir palikęs globėjas Eilis mergaitę vadino Leta, kai tuo pačiu metu Eilio žmona į globotinę kreipėsi Aviros vardu. Kuriuo vardu turėtų prisistatyti nepažįstamiesiems niekas jai taip ir nepasakė...

Kas ji? Kodėl ja iki šiol besirūpinęs Eilis staiga nusprendė palikti? Ką dabar daryti?

Miglotas mintis pertraukė vienos iš auklėtojų prisilietimas. Stipriai suspaudusi riešą moteris privertė mėlynakę atsistoti, o tada nuvedė į miegamąjį, kuriame stovėjo šešios lovos. Tik viena, arčiausiai durų stovėjusi lova buvo tuščia, kitose jau ramiai miegojo penkios panašaus amžiaus, tačiau vyresnės mergaitės.

Penki vaikai ir auklėtoja žvelgė į bevardę pasišlykštėjimo kupinais žvilgsniais. Apsiašarojusi, eilinį kartą įskaudinta ir nesėkmingai bandanti suprasti, ką padarė ne taip, mergaitė buvo nusiųsta nusiprausti. Lediniam vandeniui nematomomis šalčio adatėlėmis be gailesčio smaigstant odą, mažos rankutės valė gličius darinius, prikibusius prie kaulėto kūno. Prie skruosto prikibęs sliekas kanalizacija nutekėjo geresnio gyvenimo link. Supratusi, kad ir ilgų plaukų galiukai apsivėlę nemalonia mase, dar ne taip seniai buvusia bjauraus grumsto gyvio šarvais, mergaitė puolė pirštais šukuoti ir juos. Apsirengusi paskolinta keliais dydžiais per didele pižama penkiametė atsigulė į lovą, pasislėpė po antklode, uždengdama net ausis. Nors nesuprato, kaip atsidūrė vietoje, vadinamoje vaiknamiu, ji puikiai žinojo - reikia kuo greičiau ištrūkti.

Drėgni plaukai, neritmingi penkių kambario gyventojų kvėpavimai ir ramybės neduodantis nemalonus jausmas, kad sliekai vis dar rangosi ant jos kūno, neleido šviesiaplaukei užmigti. Krūtinę spaudė nuoskaudų kalnai, kaži kur viduriuose savo lizdą įsirengė baimė. Supratusi, jog bijo sulaukti rytojaus, mergaitė nustebo.

Prasivėrus kambario durims sukliko vyriai. Regis, jie bandė perspėti šviesiaplaukę bėgti, tačiau vietoj to mergaitė apsimetė mieganti. Durims užsiveriant vyriai dar kartą, gerokai garsiau, riktelėjo, tarsi reikalaudami paklausyti jų perspėjimo, net jei ir patys puikiai suprato - jau per vėlu... Tylūs, veik negirdimi žingsniai jau aidėjo tyloje paskendusiame kambaryje.

Vidun įžengęs vyras nuėjo iki pat kambario galo, o tada sugrįžo prie durų. Atsisėdo ant lovos, stovėjusios arčiausiai išėjimo, ir sunkiai atsiduso. Po antklode vis dar besislepianti mergaitė atkreipė dėmesį, kad šis atodūsis kitoks. Ne tas, kurį išleidžia piktas, nepatenkintas ar pavargęs žmogus, šiame atodūsyje slėpėsi juoda liūdesio bedugnė. Dar kartą atsidusęs vyras suėmė antklodės kampą ir atidengė apsimetančios, kad miega, mergaitės galvą. Išsigandusi mėlynakė stipriai užsimerkė. Tegul galvoja, kad ji miega - nusprendė. Užsimerkusi taip stipriai, jog tarp antakių net įsimetė raukšlelė, mergaitė gulėjo įsitempusi, nejudėdama. Rodos, stengėsi net nekvėpuoti, bijodama, kad bus pričiupta. Sunki ranka stebėtinai švelniai prisilietė prie šviesių sruogų, perbraukė per visą plaukų ilgį, o tada vienas pirštas vos juntamai pakuteno skruostą.

Neištvėrusi šviesiaplaukė plačiai atsimerkė ir atsisėdo. Susidūrusi su pilkomis, baltą atspalvį prieblandoje įgavusiomis akimis mergaitė aiktelėjo, jos maža širdutė pradėjo daužytis į šonkaulius tarsi įkalintas kolibris. Kas šis vyras ir kodėl į ją žvelgia šiuo keistu žvilgsniu?

- Viskas gerai, pasitikėk manimi, - įtartinai švelniu balsu sukuždėjo pilkaakis, stengdamasis nepažadinti miegančių vaikų. - Aš tavęs nenuskriausiu.

Laisvos pižamos iškirptė nuslinko, taip atidengdama mergaitės petį, ant kurio puikavosi ryškėti pradėjusios mėlynės. Norėdama pakelti ploną medžiagą, netyčia parodė ir ant riešo besiformuojančias mėlynes. Jas pastebėjęs vyras pakuždomis pradėjo pasakoti turintis du sūnus, besiruošiantis įsivaikinti dar kartą. Pasakė, kad jo geras draugas - vaikų namų, kuriuose vėlyvą vakarą jiedu kalbėjosi, vadovas, galintis padėti. Pažadėjo pasiimti mėlynakę su savimi, ją globoti, supažindinti su abiem broliais, išmokyti apsiginti ir kovoti. Prisiekė daugiau neleisti niekam jos nuskriausti. To pakako, kad mergaitė stipriai apkabintų nepažįstamą vyrą, viduryje nakties atėjusį į miegamąjį ir pasiūliusį mergaitę pasiimti su savimi.

- Ar sutinki keliauti su manimi? - atsakęs į apkabinimą paklausė vis dar neprisistatęs vyras.

Naujosios globotinės linktelėjimą priėmęs kaip teigiamą atsakymą blondinas pakėlė mėlynakę ir išsinešė iš trijų aukštų statinio į lauką. Vyras nešė mergaitę link mašinos, kuria atvažiavo į užmiestyje įsikūrusius vaikų namus, slepiančius daugiau paslapčių nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Aš Hokas, - sušnabždėjo vyras, nešantis basą mažametę ant rankų. - Nuo šiol vadink mane tėčiu, Zoalija. Kartu mes atkeršysime visiems, kurie mus nuskriaudė.