Ailas

7.

Sofija kramtė lūpą iš susierzinimo. Dėstytojas vėlavo visas dvidešimt dvi minutes, auditorijoje vyravo siaubingas triukšmas, kurio neužgožė net tranki sunkiojo metalo muzika, skambanti jos ausyse, o profesoriaus kėdėje sėdėjo šviesiaplaukis idiotas su kvailai atrodančia kepure, užmaukšlinta ant nepaklusnių gaurų. Besisupantis svetimame krėsle jaunuolis kartas nuo karto kreivai šypteldavo, lyg girdėdamas daugiau nei girdi kiti kabinete sėdintys paaugliai. Vaikinas dairėsi aplink, tarsi kažin ko ieškodamas. Sofijai net kilo įtarimas, kad svečias iš tiesų girdi arba žino daugiau nei turėtų. Kita vertus, galbūt jis viso labo tikėjosi draugiško priėmimo?

– Nesuprantu, gal ši auditorija per istorijos paskaitas tampa kokia keistuolių ferma? – suniurnėjo po nosimi mergina.

Sofijos ir blondino žvilgsniams susikirtus, vaikinas plačiai nusišypsojo ir pamojavo. Parodęs į laisvą vietą šalia Sofijos kilstelėjo antakį, nebyliai klausdamas, ar ji sėdi viena, smiliaus krumpliu stuktelėjęs sau į krūtinę nusišypsojo. Akivaizdu – jaunuolis norėjo prisėsti šalia, klausė, ar galima. Deja, mergina niekada nesuprato perdėto optimizmo bei draugiškumo, o naujokas akis dengiančiais pusilgiais plaukais buvo draugiškas optimizmo kamuolys. Sofija vyptelėjo pagalvojusi, kaip draugiškai ji galėtų pribaigti naujoką.

– Aš draugas, – šnipštelėjo jaunuolis.

– Tu klounas, – vien lūpomis ištarė mergina, prieš kelerius metus nutarusi, kad jokia mokymosi įstaiga nėra tinkama vieta naujoms draugystėms.

Supratęs, ką jam norėjo pasakyti Sofija, blondinas nusijuokęs kilstelėjo seną kepurę su snapeliu, taip padėkodamas. Nepyko. Per visą gyvenimą dėl neįprasto vardo buvo vadinamas visaip, turėjo daugybę pravardžių. Ir tik jo tėvas vadindavo sūnų klounu dėl perdėto noro pralinksminti visus aplinkinius. Užsižiūrėjęs į raudonu tušinuku pribraukytą popieriaus lapą, gulintį ant dėstytojo stalo, vaikinas sustingo. Prisiminęs, kaip kadaise svajojo tapti muzikantu, nešti taiką ir džiaugsmą žmonėms, kaip nuoširdžiai tikėjo, kad jo muzika padės, praskaidrins dieną ne tik laimingiems, o ir nusiminusiems klausytojams, liūdnai šyptelėjo. Šypsena labiau priminė vyptelėjimą – atkreipė dėmesį Sofija.

Kabinetan įriogsojęs profesorius rankove brūkštelėjo per lentą, taip nuvalydamas balta kreida užrašytus keiksmažodžius. Tarsi lokys, mėnesiu per anksti nubudęs iš žiemos miego, suurzgė ant jo vietoje patogiai įsikūrusio paauglio, čiupo už peties ir pastatė. Suglebęs kėdėje susikėlė kojas ant stalo, atsisegė švarką bei paglostė išpampusį pilvą. Žudiko maniako žvilgsniu pažvelgė į kiekvieną studentą, sunkiai atsiduso.

– Dar viena paskaita su kvailomis neatsargių tėvų klaidomis, – vėl atsiduso vyras.

Šalia stovėjęs vaikinas nusprendė – neverta laukti malonaus pasisveikinimo, todėl ant suolo prie lango numetė pustuštę kuprinę. Pats susmuko ant kietos medinės kėdės, džemperio gobtuvu užkabindamas ir numesdamas Sofijos pieštuką. Pro nosį prunkštelėjusi mergina šnairai žvilgtelėjo į blondiną.

– Neprisistatysi? – paklausė dėstytojas, suerzintas įžūlaus naujoko elgesio ir pasibaigusių kavos atsargų. Tik kava iki šiol padėjo jam nepasiduoti pagundai sušaudyti šiuos nerūpestingus ištįsėlius.

– Aš Lokis. Jums, gerbiamasis, pakanka žinoti tik tiek, – kreiva dirbtine šypsena nusišypsojęs vaikinas padėjo galvą ant per alkūnę sulenktos rankos, prieš tai nusiėmęs papilkėjusios juodos spalvos kepurę.

Vos po kelių minučių jaunuolio kvėpavimas susilygino, jis užmigo. Šitaip vaikinas pramiegojo kelias likusias pirmosios istorijos paskaitos minutes, dešimties minučių pertrauką ir visą antrąją paskaitą. Sofija truktelėjo pečiais – nieko neprarado. Vis tiek profesorius visą laiką buvo užsiėmęs susirašinėjimu su kažkuo kitame laido gale.

– Dar nežinau, ar išlaikėte egzaminą, svarbiausia, kad jau laikėte, – pamokos pabaigoje nusižiovavo vyras. – Todėl padarykime šitaip...

Sąraše perskaitęs pirmą akis suerzinusį vardą, pakvietė mėlynplaukę Klarą išdalinti užduočių lapelius. Nesivargindamas atsistoti ar bent jau normaliai atsisėsti kėdėje vyras paaiškino, kad pirmakursiai turės atlikti projektą poromis. Kai šešiolika lapelių su užduotimis buvo išdalinti, istorijos profesorius leido pasirinkti, kuria iš dviejų temų pora paruoš pristatymą, bei išvardino užduoties vertinimo kriterijus.

– Žinoma, aš galėčiau leisti jums patiems nuspręsti, kas su kuo dirbs, tačiau tai, kas jus džiugina, mane liūdina. Poras parinksiu pats, – piktdžiugiškai šyptelėjo vyras.

Vos nuo stiprios juodos kavos priklausomas istorikas išvardijo poras, skaudžiai, lyg pats Toras savuoju kūju mėgintų prasikasti iki žemės centro, nuaidėjo migreną keliantis žadintuvo skambutis, pranešantis apie paskaitos pabaigą. Dėstytojas nenorėjo užtrukti ilgiau nei būtina. Sofija susirinko daiktus ir nėrė pro duris. Jei išvengs naujoko iki savaitgalio, pirmadienį ryte galės pateikti pristatymą ir nereikės gaišti laiko su klouną primenančiu kvailiu – mąstė ji.

– Pasisaugok, neseniai pastebėjome keletą hosbų, šmirinėjančių netoli universiteto, – balsiai perskaitė dėdės siųstą žinutę. Hosbų nebuvo matyti ilgiau nei metus, ko jie sugrįžo? Ar dėl noro sustabdyti Krilos projektą? Tai buvo nuspręsta seniai, Krila, jos sugrįžimas ir naujų narių ieškojimas nieko nebestebina, be to, net ir atkurta Krila neturėtų jokių šansų sulaikyti dakumo monstrus medžiojančios grupuotės.

– Ne, vyksta kažkas kito...

Sofija sukliko, kai susimąsčiusią merginą, lėtai žingsniuojančią pėsčiųjų taku, kažkas iš už nugaros stipriai apkabino.

– Neišsiduok, tu tik neišsiduok, – priminė pati sau, pajutusi atsileidžiančius gniaužtus.

Atsisukusi į išgąsdinusį asmenį, Sofija nustebo – šalia stovėjo naujasis kursiokas Lokis. Vaikinas nusišypsojo, patikino, kad viskas gerai ir jis nesiruošia nuskriausti savo porininkės. Priešingai, norėjo pasitarti dėl projekto, kurį jiedu privalėjo atlikti iki artėjančio pirmadienio. Skėlusi skambų antausį mergina apsisuko ant kulno, tačiau vėl buvo sulaikyta. Dengiantis raustantį skruostą viena, smulkų Sofijos riešą švelniai suėmęs kita ranka Lokis norėjo sutarti dėl vietos, kurioje jiedu galėtų susitikti.

– Klausyk tu, kloune su kepure vietoje raudonos nosies, gali miegoti ramiai. Paruošiu tą nelemtą pristatymą, kur nors kamputyje užrašysiu ir tavo vardą, o tu galėsi sakyti, kad padėjai man, – svarstanti, kaip greičiau grįžti namo, Sofija pateikė jai priimtiniausią sprendimą. – Tik, būk geras, netrukdyk man.

Mergina kurį laiką žvelgė į pilkšvai mėlynas akis, kol sulaukė kelių linktelėjimų. Apsigręžusi jautė ne tik įkyrų svetimo žmogaus žvilgsnį, o ir Lokio žingsnius, sekančius paskui.

– Ko reikia? – sustojusi paklausė, nė neatsisukdama į persekiotoją.

– Ką?

– Ko tau reikia? Juk sakiau, atliksiu projektą, kodėl mane persekioji?

– Nepersekioju, tik noriu ruoštis pristatymui kartu. Gal šeštadienį susitikime kavinėje ant kampo? Girdėjau, ten skanūs pyragaičiai, o ir kava neprasta...

Po dar vieno žalių akių pavartymo Sofija nužingsniavo tolyn, nepaisydama fakto, kad aukštas blondinas seka paskui. Tik išvydus pirmąją devynaukščio namo laiptinę atsigręžė į nuo jos žvilgsnio nenuleidžiantį jaunuolį. Ko jau ko, bet nepažįstamų svečių dėdės bute jai tikrai nereikėjo. Jos ir taip laukė nemalonumai, jei dėdė sužinos apie šio keistuolio atsiradimą.

– Gerai, gerai, rytoj pirmą valandą susitiksime toje kavinėje, tik, prašau, atstok nuo manęs! – šūktelėjo mergina, prieš nubėgdama priešingon pusėn.

– Nepabėgsi, Sofija, nebepabėgsi nuo manęs, – plačiai nusišypsojo Lokis, stebėdamas tolstančią brunetę.  

A.Ž. Tai kaipgi susijęs Lokis su hosbais? Ir kas jie tokie? 🤔