Ailas

1.

Drėgną gegužės rytą, kai miestas skendėjo tirštame rūke, o dauguma gyventojų vis dar snūduriavo šiltuose pataluose, jaunas vyras žingsniavo tuštutėle gatve. Jis nesidairė aplink, nerodė jokių nerimo ženklų, tačiau buvo pasirengęs bet kurią akimirką susigrumti su potencialiu užpuoliku. Jo tikslas buvo tuščias ir apleistas pastatas, kurį kartu su broliu planavo rekonstruoti. Ten vyriškio laukė ji.

Pravėręs nerakintas duris svečias susiraukė. Ryškiai žalia spalva dažytos sienos jo akims dar ir kaip nepatiko, tad mintyse priminė sau, jog sienų spalvos keitimas yra nesvarstytinas bei neatidėliotinas klausimas. Susierzinimą dėl aplinkos greitai pakeitė palengvėjimas išvydus plačią mylimos moters šypseną.

Du jaunuoliai pasisveikindami meiliai prigludo vienas prie kito, putlios merginos lūpos švelniai prisilietė prie menka barzdele apšepusio skruosto. Leonardo širdis suspurdėjo. Nejaugi ir vėl?

- Atleisk man, už viską atleisk. Atleisk, kad apleidau, palikau, įskaudinau, atleisk, jog iškviečiau čia taip anksti ryte, atleisk, kad ir vėl esu čia...

- Tu mane nuvylei, Nova, tačiau aš negalėčiau ant tavęs pykti. Pasakok, dėl ko norėjai susitikti?

Mergina nunarinusi galvą atsitraukė per kelis žingsnius. Įskaudino vyrą, nuoširdžiai ją mylėjusį nuo vaikystės, iškeitė jį į bendrą draugą, sukėlė grėsmę visai šio jaunuolio šeimai... Tačiau Leonardas nepyko. Prieš skambindama vaikinui Nova apsvarstė visas įmanomas išeitis, suvokė, jog kito pasirinkimo neturi.

Nežemiškai mėlynas akis pakėlusi į ją įdėmiai stebintį Leonardą Nova šyptelėjo. Mąslios akys, tiesi nosis, daili žandikaulio linija, kaktą dengiantys tamsūs plaukai... Kodėl ji anksčiau nematė, koks išvaizdus yra šis vyras? Jam padrąsinančiai nusišypsojus Novos širdis skaudžiai suspurdėjo krūtinėje.

Kas, jei jis nesupras? Kas, jei viskas pasisuks dar blogesne linkme?

- Klausyk, tai buvo tavo pasirinkimas. Tu pabandei, suklydai, mes gyvename toliau. Nėra prasmės kankintis dėl to, ko negebame pakeisti, supranti?

Nova linktelėjo galva, staiga akys, tie du nuostabūs vandenynai, pritvinko ašarų. Ji ištarė sakinį, kuris ilgą laiką it įkyrus kirminas graužė jos širdį, paskutinysis žodis apleido jos lūpas su balso virptelėjimu:
- Kaip aš norėčiau, kad tu būtum mano vaikų tėvas...

Leonardas nejaukiai pasimuistė - tai ilgą laiką buvo jo svajonė... Dabar jis kūrė gyvenimą su kita moterimi, planavo pradėti verslą su broliu, svajojo susilaukti vaikų. Jam nebereikėjo naujo skausmo, pakako kančių praeityje. Nova tai žinojo ir puikiai suprato. Jiedu augo kartu, merginai nereikėjo atsako, per kartu praleistus dvidešimt trejus gyvenimo metus ji išmoko pažinti visas Leonardo veido išraiškas. Tačiau liūdnai atsidususi nusprendė, jog kitos tokios progos pasakyti viską, ką iki šiol slėpė, nebebus.

- Myliu tave, Leo.

Trys žodžiai, apie kuriuos jaunuolis kažkada taip svajojo, staiga tapo beverčiai. Jis liūdnai šyptelėjo, nuleido akis į drėgnus batus, tuomet vėl pažvelgė į šviesių, veik baltų plaukų įrėmintą veidą.

- O aš tave mylėjau.

Jis melavo, melavo žvelgdamas į akis, bet Novai nereikėjo to žinoti, tad jis pasistengė, kad ji nesuprastų. Nova liūdnai linktelėjo, juk būtent to mergina ir tikėjosi. Niekas nelaukia amžinybės, tačiau tai išgirsti iš mylimo vyro lūpų buvo beprotiškai skaudu.

- Leonardai, aš laukiuosi... 

- Kodėl man tai sakai?

- Mano galvoje rado auglį, jis piktybinis.

Tamsiaplaukis, pradėjęs panikuoti, mėgino nukreipti mintis ir paguosti merginą. Pradėjęs pasakoti, jog palaikys ir padės Novai, pasirūpins jos vaikeliu, kol ši baigs gydymo kursą, Leonardas pakraupęs suvokė - Nova kraipo galvą ne todėl, kad neabejoja jo žodžiais, o todėl, kad mano, jog to niekada nebus.

- Aš mirštu. Jei pasiseks, dar spėsiu pagimdyti, o jei ne, pražudysiu ir savo sūnų, Leo...

Stipriai sugniaužęs kumštį, mintyse įsakmiai kartojantis sau, jog privalo nurimti, Leonardas uždavė du svarbiausius jam klausimus: ar Hokas, vaiko tėvas bei Novos vaikinas, tai žino ir kodėl mergina apie tai pranešė jam.

- Hokas nežino ir nežinos, šis vaikas tik mano, jis neturės savanaudiškų paskatų vedino egocentriko tėvo. Tačiau noriu paprašyti, kad tu pasirūpintum mano sūnumi, kai manęs nebeliks.

Leonardo akys išsiplėtė. Šį rytą, skubėdamas į susitikimo vietą, jis galėjo tikėtis bet ko, tačiau tikrai ne tokio pasiūlymo. Tapti tėvu? Hoko, jį išdavusio buvusio geriausio draugo, vaikui? Ar jis sugebėtų? Vyras norėjo vaikų, bet tikrai ne šitaip...

- Nors ir be tavo kraujo, tikiu, jog jis augs turėdamas patį geriausią tėtį, Leo, - melsvos akys meldė bent pritariamo linktelėjimo, kuris reikštų, kad naujagimis nebus paliktas vienas žiauriame pasaulyje.

Virpančiais pirštais brūkštelėjęs per plaukus vyras pasiteiravo, ar iš tiesų nėra šansų išgelbėti mylimosios gyvybę. Sulaukęs liūdno žvilgsnio iš vaikystės draugės atsiduso. Akimirką apsvarstęs situaciją, kurioje atsidūrė, lėtai ir neužtikrintai linktelėjo. Nudžiugusi mergina stipriai apkabino Leonardo kaklą, dar kartą pabučiavo skruostą, jos veidas, regis, švytėjo iš džiaugsmo. Tai buvo pirma gera naujiena, kurios sulaukė Nova per ilgą laiką. Kreivai vyptelėjęs jaunas vyras sukrizeno.

- Ak, Nova, regis, aš monogamas... Nesijaudink, aš pasirūpinsiu Ailu.