Naujoji karta

.10.

Hermajas priėmė mane šiltai, kaip ir Ula. Jis buvo kiek vyresnis nei keturiasdešimties. Šviesiais ausis dengiančiais plaukais, su barzda, karameline oda ir mėlynomis akimis, kurios stingdė mane savo šalčiu iki pat kaulų. Bet ne dėl to, kad jis būtų blogas žmogus. Anaiptol, jis atrodė gerumo įsikūnijimas. Rūpinosi savo bendruomenės nariais, norėjo visus apsaugoti. Tikras apokalipsės herojus.

Apola tokius gaudė ir kalino. Dažnais atvejais ir atsikratydavo.

Bet Hermajas tai žinojo. Ir išgyveno. Tai sakė jo akys. Visiškai kitokios nei plati pozityvumo pilna šypsena.

-Šiuo metu mūsų yra aštuoniolika,- pasakojo vyriškis vedžiodamas mane po pastatą. Iš pradžių patraukėme pirmu aukštu, tada pradėjome vaikščioti po vidinį kiemą. Aleinas ėjo paskui.- Amara paskutinioji, kurios netekome per šešerius mėnesius, bet įprastai labai gerai save apsaugome. Kai reikia, keičiame slėptuvę. Šioje vietoje išgyvenome jau kiek, Aleinai?- Jis pasisuko į vaikiną norėdamas pasitikslinti, bet pats prisiminė.- Vienerius metus? Taip, tikrai, man net pačiam keista.

Jis nusijuokė. Niekada nebuvau kalbi, o gyvenimas Apoloje nepagerino mano socialinių įgūdžių, todėl jaučiausi nepatogiai. Hermajas bendravo šiltai, tačiau negalėjau jam atitarti, tylėjau lyg prisisėmusi vandens į burną. Visgi jis suprato. Nelaukė iš manęs, kada prabilsiu. Leido prisipratinti naujoje vietoje prie naujų žmonių. Tarsi žinotų, ką reiškia išgyventi Apoloje.

-Stengiamės nepulti į nepatikrintas teritorijas,- toliau kalbėjo Hermajas.- Išleidžiu tik kelis skautus apžiūrėti aplinkines vietas. Aleinas ir Amara vieni iš jų.- Jis nutilo stebėdamas, kaip žmonės neša šakas ir deda į vieną vietą, ruošdami laužą.- Tikriausiai jautiesi nepatogiai dėl to, kas nutiko su Amara. Bet noriu, kad žinotum, jog mes visi suprantame.- Vyras pažiūrėjo į mane. Daug regėjusios akys apniuko, tačiau be jokio pykčio pėdsako.- Tu jai padėjai. Išlaisvinai ją dar nepatyrus paties didžiausio siaubo.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į Aleiną. Vaikinas stovėjo kiek tolėliau. Jis tikrai girdėjo, ką kalbėjo Hermajas, bet stebėjo dirbančius norėdamas prie jų prisijungti.

-Aleinas irgi tai supranta,- pastebėjęs mano žvilgsnį pratarė Hermajas.- Jis buvo labai artimas su Amara. Jiedu jau buvo pažįstami prieš atsidurdami pas mus. Nenuostabu, kad praradęs mylimą žmogų pirmiausia kaltino tave, o ne parazitą.

Man nerūpėjo, ar Aleinas mane kaltino. Neturėjau artimų žmonių nuo tada, kai patekau į Apolą. Bent jau supratau tai, kai pabėgau iš ten. Tačiau po Hermajaus žodžių kažkokia nepažįstama šiluma aplankė mano širdį.

Kažkas pakvietė vyriškį. Šis tuoj mostelėjo ranka duodamas ženklą, kad netrukus prieis. Tada paprašė manęs eiti kartu.

Neturėjau kito pasirinkimo. Sekiojau iš paskos Hermajui. Padėjau sudėti likusias šakas, atnešti papildomus krėslus. Visi man padėkodavo, nors nesijaučiau daranti kažką ypatingą. Tačiau šie žmonės džiaugėsi laisve parazito nuniokotame pasaulyje. Jie vertino kiekvieną akimirką, kol dar yra saugūs ir sveiki.

Apola naikino tokias bendruomenes. Jos juk nepaklusdavo jai. Žinoma, nemažai jų buvo priešiškos ir kenkdavo kitiems žmonėms. Tačiau pradėjau galvoti, kiek buvo tokių, kaip ši, ir Apolos kariai tiesiog visus nužudydavo.

Netrukus moterys ir vyrai pradėjo nešti lėkštes su maistu. Niekas nesistojo į eilę, paduodavo vieniems, o tie tuoj siųsdavo toliau, kas dar negavo. Alkis mane retai kankindavo, bet šį kartą panorau paragauti to, ką visiems dalino.

Hermajas man padavė lėkštę su šaukštu. Viduje buvo geltona masė. Išvaizda priminė Apolos davinį. Bulvių, mėsos ir daržovių mišinį, tik tiek, kad ši masė buvo tiršta. Visgi, kai paragavau, suvokiau, kad tai niekuo neprilygo Apolos daviniui. Nors ir trūko skonio, maistas sušildė gomurį ir pamalonino skrandį.