Dingusi Be Žinios /Z.M//(BAIGTA)

23

Sėdime mokyklos valgykloje ir pietaujame.

- Taigi, kas ten buvo per literatūrą?- Harry nutraukė nejaukią tylą

- Nieko,- dirbtinai šyptelėjau

- Emily, aš gi mačiau ir girdėjau, prašyčiau man nemeluoti,- Harry drausmingai tarė

- Netyčia perbraukiau jai per koją, ir ji trumpam nusuko žvilgsnį,- Zayn neiškentęs tarė

- Galbūt jums reikėtų atsiriboti vienam nuo kito? Bet tol kol esate mokykloje,- Liam atsargiai pasiūlė

- Neaiškink mums ką daryti,- juodaplaukis, sėdintis šalia manęs sužaibavo akimis į Liam

- Nesipykit,- Monika pavargusi tarė

Daugiau nieko rimto nekalbėjom ir su Zayn pavalgę nuėjome į chemijos kabinetą. Pamoka ėjo labai nuobodžiai, mokytoja bandė paaiškinti dalelių dalijimąsi, bet dauguma jos nesiklausė ir nuobodžiavo.

Viskas ėjosi įprastai, kaip ir kiekvieną dieną, bet ramybę sudrumstė šūviai pasigirdę iš mokyklos kiemo. Mokiniai, buvę klasėje akimirksniu atsidūrė po stalais.

- Tu sveika?- Zayn paklausė mane laikydamas savo glėbyje

- Taip, o tu,- išsigandusi tariau, vaikinas linktelėjo ir pasigirdo dar daugiau šūvių. Dužo langai paskleisdami šukes po visą patalpą taip sužalodami ne vieną nekaltą asmenį.

Mokytoja prišliaužė prie durų ir jas užrakino.

- Visi turime išlikti ramūs ir tylūs, pagalba jau pakeliui,- mokytoja bandė išlikti rami, bet jos panika aiškiai matėsi iš jos akių

Zayn iš kišenės išsitraukė telefoną ir surinko Harry numerį.

- Kur jūs? Ar visi sveiki?- pirmieji žodžiai pasklidę iš juodaplaukio lūpų, vos Harry pakėlė ragelį

- Mes sveiki, kaip jūs? Ar Emily su tavimi?- Harry susirūpinęs tarė

- Taip aš čia, mums viskas gerai,- tyliai tariau

- Niall išbėgo atvaryti savo automobilį, kuriame jūs aukšte?- Harry pašnibždomis tarė

- Mes antram aukšte, chemijos kabinete, dėl mūsų nesijaudinkit, kaip  nors išsikapstysim, jums tereiks atvažiuot mus paimt, paskambinsiu dar,- Zayn tarė ir padėjo ragelį

- Paklausyk, mes dabar nepastebimai turėsime patekti į laboratoriją iš kurios yra laiptai į rūsį, tau tereikia pasitikėt manimi ir aš ištrauksiu mus iš čia, gerai? Ar pasitiki manimi,- juodaplaukis išdėstė planą

- Zayn, aš tavimi pasitikiu labiau nei savimi pačia,- drebančiu balsu tariau

- Sek paskui mane,- vaikinas pradėjo ropoti link durų, vedančių link laboratorijos.

Laimei durys nebuvo užrakintos ir niekėno nepastebėti išslinkome iš klasės. Kadangi čia buvo tamsu, turėjome elgtis labai atsargiai ir nepritraukti niekėno dėmesio. Prislinkome laboratorijos galą ir vaikinas pakėlė keistą metalo gabalą nuo grindų ir atsivėrė metalinės kopėčios, jomis leidausi pirma, nes vaikinas užlipęs ant kopėčių turėjo sugrąžinti metalo gabalą atgal. Šis tunelis buvo labai siauras, nes tai buvo lyg mažas kambarėlis, į kurį galėjai patekti iš rūsio arba antro aukšto laboratorijos. Atsidūrus rūsyje lėtai pramankštinau kojas laukdama vaikino. Čia buvo tamsu ir drėgna.

- Kas dabar?- paklausiau Zayn

- Į šią pusę,- vaikinas paėmė mane už rankos ir vedėsi neaiškiais požemiais

- Kur mes atsidursime?- tyliai uždaviau klausimą

- Stadione, nuo ten turėsime bėgti kiek galėdami greičiau, kad ir kas nutiks nenustok bėgti, gerai?- vaikinas paklausė

- Gerai,- drebančiu balsu tariau

Vaikinas pabučiavo mano viršugalvį ir išsitraukė telefoną surinkdamas Louis numerį

- Mes požemyje, tuoj pateksime į stadioną, ar jūs jau prie parko?- Zayn kalbėjo telefonu

- Mes jau vietoj, paskubėkit,- Louis ištarė

Vaikinas padėjo ragelį ir atsisukęs į mane tarė:

- Vos išlipus į viršų pradėk bėgti link parko, ten prie pagrindinio įėjimo tavęs lauks Louis, jei manęs nebus šalia, kai pasieksi jo mašiną, liepk jam palikti mane ir važiuokite į saugią vietą, aš rasiu jus, kai viskas aprims

- Ne Zayn, aš nepaliksiu tavęs,- su ašaromis akyse tariau

- Emily,...

- Ne Zayn, jei jie pagaus tave aš pasiliksiu su tavim, be tavęs aš niekur neisiu,- apsikabinau vaikiną

- ....gerai,- kiek patylėjęs tarė,- bet turi paimti šitai,- vaikinas man į ranką įdėjo pistoletą

- Aš nemoku,- bandžiau jo atsikratyti

- Tu neprivalai nužudyti žmogaus su juo, tu tik ginsiesi, arba ginsi mane,- vaikinas padrąsindamas tarė

Paskutinį kartą pabučiavau vaikiną ir pradėjau lipti kopėčiomis aukštyn. Pakėliau sunkų metalą nustumdama jį ir pagaliau pamačiau dienos šviesą. Lėtai apsižvalgiau ir nepamačius pavojau išlipau lauk iš tunelio, sekantis išlipo Zayn. Jau po kelių sekundžių bėgome kiek kojos nešė, už mūsų girdėjosi šūviai ir žmonių riksmai, bet mes nesustojom, nežiūrėjome atgal, mes bėgome. Plaučiuose pradėjo trūkti oro, atrodė gerklę pjaustė peiliai, bet aš nesustojau. Jei noriu likti gyva turiu bėgti, tai vienintelė išeitis. Jau mačiau Louis automobilį stovintį prie parko ir veide atsirado šypsena, bet tada pajaučiau deginantį skausmą kojoj, nuleidau akis ir pamačiau kraują. Mane peršovė. Parkritau ant žemės. Zayn vis dar bėgo, net nepastebėjo, kad manęs šalia nėra. Pasukau galvą atgal pamatydama vaikiną su kauke bėgantį manęs link. Nežinojau ką daryti ir tada supratau, kad vienintelė išeiti išsigelbėti – šauti. Pakėliau metalo gabalą buvusį šalia manęs ir nuspaudžiau gaiduką. Kulka akimirksniu paliko metalinį vamzdį susidurdama su vaikino krūtine, jis krito ant žemės be gyvybės ženklų. Aš ką tik nužudžiau žmogų... aš žudikė... iš akių pasipylė ašaros, pradėjau drebėti, atrodė , kad kažkas drasko mane iš vidaus.

- Emily!- pamačiau Zayn veidą prieš akis, jis kažką šaukė, bet negalėjau suprasti ką, nes mano dėmesys buvo sutelktas ties vaikinu gulinčiu vidury gatvės.

- Emily, ar girdi!?- pagaliau atsitokėjau ir išgirdau Zayn šaukiantį mane

- Zayn.. aš žudikė,- apsiašarojau dar labiau

- Tu nesi, tu tik gyneisi,- vaikinas ramino mane nešdamas link Louis automobilio.

Vos įsėdome į mašiną, ji dideliu greičiu paliko miestą. Mano kūnas vis dar drebėjo, nejaučiau skausmo šautinėje žaizdoje, nes šiuo metu visas skausmas buvo širdyje. Aš nužudžiau žmogų....

826 žodžiai