Prince Doll |MALIK|

Part 15

Mūsų lūpos susijungė į kažką nepaprasto. Kas man pirmą kartą atrodė bjauru, o dabar buvo nepakartojama.  

Po kelių akimirkų, Zayn atsitraukė ir jo veide švietė menka šypsena. Mes sunkiai alsavome. 

- Prašau, nežudyk jo. - žvelgdama į rudas princo akis, sukuždėjau. 

- Jis to vertas. - atsakė jis. 

Išsivadavusi iš stiprių Zayn rankų, nužingsniavau į kambarį ir atsiguliau ant lovos, nugarą į balkono duris. 

- Merlina... - girdėjau sunkius žingsnius link savęs. 

- Palik mane vieną. - pajaučiau vieną ašarą nuriedant skruostu. 

Ir kodėl aš tokia silpna? Kodėl visada verkiu? 

Po kelių akimirkų, mano lovos viena pusė įdubo. 

- Atsisuk į mane. 

Aš papurčiau galvą, bet dvi stiprios rankos sugriebė mane už peties ir atsuko į Zayn. Mano ašarotos akys susitiko su rudomis vaikino akimis. 

- Kodėl tu verki? 

- Aš nenoriu, kad tu žudytum Harry. Nors jis mane ir įskaudino, bet nelinkiu jam mirties. Niekam jos nelinkiu. 

- Kodėl tu turi būti tokia gera? 

- O kodėl tu esi toks.. - nutilau. 

- Koks? - žvelgdamas man į akis, paklausė princas.

- Žiaurus ir negailestingas. - vos girdimai ištariau. 

Zayn staigiu judesiu atsistojo nuo lovos, ir netardamas daugiau nei žodžio , nužingsniavo link durų. Būdamas tarpduryje atsisuko į mane. 

- Gyvenimas to išmokė. - ištarė ir mano kambario durys užsidarė. 

Slampinėjau po prabangius bei erdvius rūmus ir galvojau apie vakar  pasakytus Zayn žodžius. Atrodė, kas aš jam rūpiu, bet protas atsisako tuo tikėti. 

Prisiminusi mūsų bučinį, nejučiomis pirštais perbraukiau per savo apatinę lūpą ir nusišypsojau. 

Užmerkusi akis, giliai įkvėpiau. Kas šis keistas jausmas, kuris taip spaudžia mano krūtinę? Žinau, kad mano pasakyti žodžiai jį įskaudino, bet aš juk neturėčiau taip jaustis. Zayn mane skriaudė, privertė išlieti daug ašarų, o dabar atrodo viskas keičiasi į gerą. 

Sunkiai papurčiusi galvą, apsisukau ir nužingsniavau į biblioteką. Prieš kelias dienas ją atradau beklaidžiodama rūmuose. Nuo tos dienos, aš ten praleidžiu didžiąją dalį laiko. 

Džiaugiausi, kad ją atradau, nes knygos  atitraukia mane nuo realaus gyvenimo. 

Įžengusi į erdvią, knygų lentynomis pristatytą biblioteką,  nužingsniavau prie staliuko ir atsisėdau ant minkštos sofos. Pasiėmusi nebaigtą skaityti romaną į rankas, atsiverčiau paskutinį kartą skaitytą puslapį, ir pradėjau skaityti. 

Mano ramų skaitymą pertraukė atsidariusios bibliotekos durys. Suraukusi katą, pakėliau savo akis ir sutrikau. 

Išsigandusi karalienė skubėjo link manęs. 

- Kas nors nutiko? - padėjusi knygą ant staliuko paklausiau. 

- Eime. - paimdama mane už rankos ištarė karalienė. - Turime kuo greičiau pasislėpti. 

- Ką? - sutrikusi pažvelgiau į moterį. 

- Karalius Klarksonas ir Zayn yra išvykę svarbiais reikalais, o sargybiniai pranešė, kad mus puola sukilėliai. - skubiai eidama ir vesdama mane kartu su savimi, greitai ištarė ji. 

- Sukilėliai? - išpūtusi akis, ištariau. - Nejaugi jie neapsiramino? 

- Ne. - papurtė galva. - Jie visą laiką rezgė planus, kaip mus užpulti. Jie pasinaudojo mano vyro ir sūnaus išvykimų ir artinais link mūsų.

- Jie mus nužudys? - drebančiu balsu paklausiau. 

- Nežinau. - nuovargis atsispindėjo karalienės veide. 

Mes  greitai pasiekėme kažkokius laiptus, kurie vedė į kažkokį požemį. Nusileidusios jais, nuskubėjome ilgu šaltu koridoriumi link kažkokių metalinių bei sunkų durų. Vos įėjusi į erdvią patalpą, karalienė uždarė duris ir užstūmė skląstį. 

- Mes čia būsime saugios. - iš palengvėjimo atsiduso karalienė ir atsisėdo ant čia stovinčios raudonos sofos. 

Apsidairiusi po patalpą, pastebėjau, kad čia labai panašu į kambarį, o ne į rūsį. Prie sienos stovėjo penkios lovos, stalas, su kėdėmis, raudona sofa ant kurios sėdėjo karalienė ir spinta. 

Po pusvalandžio nuobodaus sėdėjimo ir juntamos baimės, pasigirdo stiprus trankymas į duris. Mes su karaliene išsigandusios atsisukome į jas ir laukėme blogiausio.