Blind H.S. || LT

11

Siūlyčiau psichiškai pasiruošti šiai daliai :)

~

Po dviejų metų

Collin's P.O.V.

Visas pasaulis gedi. Tai veikia kiekvieną iš mūsų skirtingai. Man, aš neverkiu, nes tai savanaudiška. Aš neturėčiau verkti dėl prarastų sielų.

Kiti žmonės verkia, nes jie nė kiek nesupranta mirties. Aš patvirtinu mirtį. Mirtis nėra liūdėsio pasaulis, tai taikingas sprendimas.

Aš nežinau, kada aš mirsiu, bet aš žinau, kad tai įvyks. Aš nepaliksiu nieko ašarose, nes niekam nerūpės.

Viskas kas svarbiausia yra kaip aš judėsiu.

Aš prisistačiau prie bažnyčios iš įėjau į ją. Aš priverčiau save laikyti nuleistą galvą, žinodama, kad visų akys ant manęs.

Virš šimto žmonių turėtų būti čia. Aš galiu įsivaizduoti, kokios mažos mano laidutovės bus...

"Ačiū visiems susirinkusiems čia." mažas plikas vyras prabilo, jo balsas drebėjo. "Harry Styles buvo nuostabus žmogus, ir neturėjo palikti mus taip greitai." pasakė.

Pažiūrėjau į karstą susimąstydama. 'Kodėl tu palikai mane? Man reikia tavęs.' Bet žinoma, jis niekada neatsakys.

Aš išmokau, kad jei neparodysiu emocijų, man viskas bus gerai.

Man... gerai.

Harry mirė turėdamas smegenų anurizmą. Blogiausia dalis buvo ta, kad aš buvau šalia.

Mes kalbėjom apie vestuvių planus ir tada, jis tiesiog nugriuvo. Aš nežinojau, kaip jaustis.

Jei Dievas myli mane, kodėl atėmė Harry iš manęs? Aš jaučiau tą pyktį, ir liūdesį aplink pasaulį. Aš žinau, kad jis nenorėtų, kad taip jausčiausi.

Greitai buvo jo laidotovės ir visi verkė, išskyrus mane. Aš stebėjau jo motiną, kuri kūkčiojo nesuvaldomai.

Harry Edward Styles
Vasario pirma, 1994 - Balandžio penkta 2015
Mylimas sūnus, ir mylintis visų.

Greitai verkimas sumažėjo, ir lietus pradėjo lyti. Aš nugriuvau ant kelių ir stebėjau antkapį.

"Collin?" Anne paklausė tyliai už manęs. Aš neatsisukau, nes žinojau, kad aš nelaikysiu savo priesaikos, neverkti dėl mirties.

Anne atsiduso ir atsisėdo šalia manęs, lietus sušvelnėjo šiek tiek. Pajaučiau jos rankas aplink mane.

"Aš nieko negaliu padėti, bet pastebėjau kažką." pasakė žiūrėdama į mane.

"Ką?" paklausiau.

"Tu nebuvai praliejus nė vienos ašaros dar..."

"T-taip." pasakiau, žaisdama su pirštais.

"Kodėl tu neverkei?" ji paklausė nusiminusi.

"Nes jeigu aš pradėsiu verkti dabar, žinau, kad niekada nesustosiu."

Pajaučiau ją atsistojant, padedant ranką ant mano pečio.

"Aš tikiu, kad Harry buvo lemta sutikti tave, Collin, ir aš žinau, kad atrodo neteisinga, bet pats gyvenimas neteisingas. Harry mylėjo tave labai, ir aš žinau, kad tai skaudu." jis švelniai pasakė, aš jaučiau jos ašaras, kurias ji laikė savyje.

"Anne-"

"Tu negali apsimetinėti, kad tai netikra, nes tai tikra. Vienintelis kelias judėti pirmyn yra, kai tu paleidi. Aš žinau, kad tai ko jis norėtų, kad padarytum..." ji pasakė, ir girdėjau ją nueinant.

Tada viskas manyje užstrigo. Pajaučiau ašaras bėgant iš akių greitu tempu. Bandžiau kasti šviežia žemę, bet tai buvo nereikšminga.

"Prašau sugrįšk pas mane!" verkiau, pajausdama, kad viskas manyje subyrėjo. Negaliu patikėti, kad tai vyksta.

Prašau, grįšk!

"Ne..ne.." kūkčiojau, springdama savo ašaromis.

"Tu negali manęs palikti!" sušukau, nugriūdama ant jo kapo. Verksiu iki tol, kol nebegalėsiu.

+++

Harry's P.O.V.

Stebėjau, kaip mano Collin verkia savo širdimi dėl manęs. Aš žinau, kai tai skaudu, prarasti, tai ką myli.

Aš pasiilgau jos jau dabar. Priėjau arčiau jos ir atsisėdau šalia. Jeigu tik ji galėtų matyti mane.

"Aš myliu tave, gražuole." sušnabždėjau, pabučiuodama jos skruostą.

Galėčiau pasilikti čia visą dieną ir tin žiūrėti į jos nuostabų veidą.

Aš paliečiau jos veidą ir ji patraukė savo galvą atgal, tarytum ji jaustų mane.

"Aš norėčiau, kad būčiau turėjęs geresnį atsisveikinimą." pasakiau.

Padėjau savo rankas ant josios, ir aš vis tiek jaučiau jos šiltą odą ant mano.

Collin pažiūrėjo aplinkui paklaikusi, kaip ieškodama manęs.

Kas per velnias?

"Harry?" ji paklausė, galėjau jausti drebant jos balsui. "Jei tai tu, duok man ženklą." ji pasakė.

"Nusivėriau savo kryžiaus grandinėlę ir padėjau ją ant paminklo, manydamas, kad atsiras.

Atsirado!

"O mano Dieve." pasakė, mačiau ją žvalgančią aplinkui, beveik panikuojančią.

Aš surakinau mūsų rankas ir stebėjau, kaip jos paraudusios šlapios akys išsiplėtė.

"Aš pasiilgau tavęs." pasakiau, bet ji nereagavo.

"Prašau nepalik manęs čia, vienos." ji verkė.

"Tu neviena, aš visada būsiu šalia." pasakiau, žinodamas, kad ji negirdi manęs.

"Harold Edward Styles?" balsas pasigirdo už manęs.

Apsisukau matydamas vyrą, ir jis davė man mažą šypseną.

"Kas tu?" paklausiau sutrikęs.

"Tu turi eiti į kitą pusę dabar." jis pasakė reikliai.

"Aš negaliu jos palikti..." sušnabždėjau, glostydama Collin skruostą.

"Tu vis dar nesupratai, Harry? Tu jau palikai."  jis pasakė ir susiraukė.

"Ar galėsiu kada nora ją pamatyti dar kartą?" paklausiau nusiminęs.

"Tu galėsi ją lankyti, tik jos sapnuose."

Atsidusau, pažvelgdamas į Collin

"Tu mano vienintelė meilė, ir aš visada grįšiu pas tave bet kokiu būdu. Aš taip tave myliu, bet tu judėsi į priekį. Aš prižadėjau tau, kad aš niekada nepaliksiu tavęs, ir aš tesėsiu tą pažadį, netgi jei tu nematai manęs. Tai beveik, kaip tu vėl būtum akla." pajuokavau, netgi, jei ji negirdi.

"Harry? P-prašau, nepalik manęs!" Collin sukūkčiojo.

"Iki pasimatymo, gražuole." pasakiau, pabučiuodamas jos pakaušį ir paleisdamas jos ranką.

Skaudėjo ignoruoti jos maldavimus man, ir pagaliau jie baigėsi. Arba aš nebegalėjau jų girdėti.

Kita pusė buvo pripildyta surakintomis sielomis, kaip aš, bet mes niekada nepasidavėme, dėl to ko norėjome.

Aš norėjau Collin.
Ir nenustosiu norėjęs iki tol, kol atgausiu ją, ir tai pažadas.

~

Man buvo didelė garbė versti šią istoriją, nes ji yra mano mėgstamiausia! Ačiū kas skaitėte kai verčiau ir ačiū tiems kurie dar skaitys!
Myliu xox