Blind H.S. || LT

7

Collin P.O.V.

Praėjo du mėnesiai mano terapijų, ir rytoj bus paskutinė. Aš nežinau ar kad ir kaip bebūtų ar jaudintis ar bijoti kas bus

"Sveika, gražuole!" Harry sušunką pagriebdamas mane už liemens. Aš nusijuokiau, matydama tik jo kontūrus.

"Labas..." aš sušnabždėjau ir pabučiavau jį. Mes pasilikome vienas kito rankose atrodo, kad kelioms valandoms, bet buvo tik kelios minutės.

Aš jaučiuosi saugi su juo, aš tikrai jam rūpiu. Mes kraustomės apsigyventi kartu kitą savaite ir aš nervinuosi.

Apsigyventi? Aš žinau jį maždaug tik šešis mėnesius, bet jis toks mielas. Vis dėl to jis moka už mano gydymus, kas mane nustebino.

"Harry, gali padėti susikrauti mano daigtus?" paprašiau jo.

"Žinoma." jis taria, traukdamas mane link mano kambario. Girdėjau jį metant daigtus į mano lagaminą ir tada išgirstu jo juoką.

"Šitie karšti." jis pasako, mesdamas į mane drabužį. Apčiuopinėjau aplink ir radau savo šlepetes. Aš išraudau ir pakračiau galvą.

"Ar jie bjaurūs?" paklausiau, aš nežinau ką Trinity perka man.

"Ne, bet tu būtum nuostabi, kad ir ką dėvėtum." jis pasako, aš pajaučiau jo kvėpavimą prieš mano skruostą.

Aš atrėmiau į jį ir apkabinau stipriai, džiaugdamasi momentu. "Kodėl tu man toks geras?" subumbėjau į jo marškinius.

Jis kvepėjo mėta ir kologenu. Įkvėpiau kvapą, daugiausia kaip prisiminimą

"Pakalbėsim apie tai, kai galėsi matyti vėl." jis sušnabždėjo, pabučiuodamas mano kaktą. Atsidusau, ir atsiguliau ant lovos.

Išgirdau jį nuaunant batus ir lėtai pajučiau jį padedant savo rankas aplink mano liemenį ir tada nusniūduriavau į miegus.

+++

Po trijų dienų

+++

"Ar tu pasiruošus nuimti tvarsčius, mieloji?" Harry paklausė manęs.

"Mhm." sulemenau, žaidžiant su savo rankom.

"Galbūt mes turėtum palaukt..." jis žaismingai erzino.

"Ha, tu gali." nusijuokiau ir nuėmiau tvarsčius.

Aš staiga apakau, iš tikrųjų, nuo kelių sekundžių ryžkių šviesų. Aš pakračiau galvą ir apsižvalgiau aplink savo namą išsigandus.

Buvo labai atikvariška, aš manau? Aš turiu kelis paveikslus kabant ir mano sofa raudona? Gerai...

Pažiūrėjau į savo atspindį ir sustingau, šventas šūde buvo gražu man! Aš ištyrinėjau kiekvieną kampą savo veido, ir sustojau ties savo akių. Staiga prisiminiau kažką, ar turėčiau sakyti kažką ramiai laukiantį.

Apsisukau pamatydama jį. Mano kvėpavimas sustojo mano gerėlėje,  jis ne žmogus. Nėra jokių galimybių, kad šis nuostabiai tobulas žmogus būtų su manimi.

Tai neįmanoma, jis per tobulas. Kaip jo rudi plaukai priderinti prie jo veido ir jo šypsena pagražina visą kambarį, ir jo akys yra mano mėgstamiausios. Tamsios girios žalumo, kurios priverčia mano širdį greičiau plakti.

"Collin?" Harry paklausia, žengdamas pirmyn.

"Tu tikras?" paklausiau, ašaros bėgo mano akimis nuo minties kaip aš myliu šį vyrą.

"Aš tikras, kaip ir tu." jis sušnabždėjo glotydamas mano veidą. Paliečiau lėtai jo veidą, tyrinėdama kiekvieną detalę, kad niekada nepamirščiau.
"Aš taip tave myliu." verkiau, laimingomis ašaromis. Harry nusišypso man ir pabučiavo mane, bučinys buvo pripildytas jausmų.

Aistra, meilė, laimė, pagalba ir stiprybė. Tai ko man ir Harry reikia išgyvenant šį gyvenimą kartu.

Mes atsitraukėm ir aš pagavau kvapą, niekada nenutraukant akis nuo jo veido.

"Aš myliu tave labiau." Harry taria, ir tada aš žinojau. Jei aš nebūsiu su šiuo vyru visada, aš nebegyvensiu, matyti kitą saulėtekį.

Jis reiškia tiek daug man, bet tos mintys gąsdina mane. Kas jeigu jis paliks vietoj to? Kas jeigu aš esu per prasta jo fanėms? Jo gyvenimo stiliui?

"Baik jaudintis ir tiesiog nusiramink." Harry nusišypso man nusiraminančiai.

Įkvėpiau virpantį įkvėpį ir palinksėjau. Harry pagriebė mano ranką ir mes išėjome iš mano namo, ir aš pažvelgiau į dangų, gatves, žolę ir tada į mūsų rankas.

Jos atrodė nuostabiai kartu, kaip mes būtumėm genetiškai sukurti vienas kitam.

Mes toliau ėjome, kol pasiekėm kavinę kur susipažinom. Aš pažvelgiau į jį ir nusišypsojau, bet šypsena išluko, kai pamačiau jį susiraukant.

"Kas?" paklausiau susinervinus, jis atsiduso ir paėmė mano ranką.

"Aš išvykstu į turą, grįšiu tik po septynių mėnesių." liūdnai pasakė.

Nusišypsojau jam netikra šypsena ir pasakiau. "Man viskas bus gerai, Trinity ir aš leisim laikw kartu ir-"

"Aš nenoriu palikti tavęs, mažyte." jis nutraukė mane.

"Aš pasitikiu tavimi ir aš myliu tave." pasakiau šypsodamasi, nors mano širdis skyla.

Septyni mėnesiai būnant vienai. Pasimetusiai, pavargusiai ir prislėgtai. Taip, man tikrai reikės ledų, kad padėtų išgyventi.