The Second Chance (Bellarke)

5 dalis - Maudynės

××× Sara ×××

Vis dar negalėjau patikėti, kad vos prieš akimirką galėjau žūti. Leo - vaikinas, kurio dar gerai nespėjau pažinti, išgelbėjo mane. Kas galėjo pamanyti, kad taip nutiks?

Prisipažinsiu, vos susidūrusi su juo pirmą kartą, pamaniau, kad jis pasipūtėlis. Juk prirakino mane prie gulto, ar turėjau dėl to manyti, kad jis gerietis? Tikrai ne.

Tačiau dabar jaučiuosi jam skolinga už išgelbėtą gyvybę ir kažkiek kalta, kad taip apie jį galvojau.

- Ei, princese, kur skrajoja tavo mintys? - kvailas juokelis paliko vaikino lūpas, kol ėjome gilyn į džiungles.

- Juk sakiau manęs taip nevadinti. - susiraukiau.

- Šypsena tau tinka labiau. - pareiškė.

Sutrikau dar labiau, bet nusprendžiau tai ignoruoti.

- Kur link mes einame? - paklausiau.

- Štai čia.

Jis staiga sustojo ir aš, eidama iš paskos, atsitrenkiau į jo nugarą. Vėl susiraukiau, bet trumpam, nes vėliau mano akys išvydo tikrą grožį...

- Gražu, tiesa? - kilstelėjo antakį Leo.

Sugebėjau tik linktelėti. Negalėjau atsigrožėti nuostabiu kriokliu ir gamta aplinkui jį.

Tačiau mano dėmesį nuo krioklio didingumo, staiga atitraukė tamsiaplaukis.

- Nežinau kaip tu, bet aš ketinu išsimaudyti. - tarė.

Jis nusivilko sportinius marškinėlius bei kelnes. Greitai vaikino nebebuvo ant kranto, jis murktelėjo į vandenį. O aš vis dar bandžiau susivokti, kas čia įvyko.

- Ei, prisijungsi ar taip ten ir stovėsi? - paklausė išnėręs į paviršių.

Nuvijau mintis šalin ir pažvelgiau Leo pusėn. Mano akys savaime nužvelgė vaikiną. Palaukit, ar aš ką tik jį nužiūrinėjau? Velnias, man tikriausiai sutrenktos smegenys, po lėktuvo susidūrimo su žeme arba to, kas mane užpuolė pakrantėje.

- Man gerai ir čia. - pritūpiau ir ranka liečiau vandens paviršių.

- Jei jau taip sakai. - nusijuokė ir nuplaukė kiek toliau.

Stebėjau jį. Net nežinau kodėl. Gal dėl to, kad bijojau jog jis pradings ir aš viena čia neišgyvensiu, o jis vienintelis žmogus - ne laukinis. O galbūt ir dėl kitų priežasčių.

Netrukus Leo išlipo į krantą ir žiūrėjo į mane. Kas galėjo pagalvoti, kad jo galvoje kirba mintis kaip mane įmesti į vandenį? Teisingai, jis taip ir padarė.

Staiga sugriebęs per liemenį, jis kartu su savimi, nusinešė mane į vandenį. Kad ir kiek būčiau klykusi, Leo vis tiek paleido mane į tyrą vandenį.

- Tu kvailys! - piktai tėkštelėjau vandens į jo pusę.

- Nagi, princese, nusišypsok, tau taip pat reikėjo atsipalaiduoti. - kvailai išsišiepė.

- Juk sakiau, kad nenoriu maudytis, uh... - suirzau.

Vaikinas tik juokėsi. Tad aš apsisukau ir ketinau grįžti į krantą, beje, ir į namelį. Tačiau mano pastangos buvo veltui... Leo rankos apkabino mano liemenį ir neleido man niekur pabėgti.

- Paleisk. Aš grįžtu į namelį.

- Ne. - lengvai papurtė galvą.