The Second Chance (Bellarke)

9 dalis - Kvailystė

××× Sara ×××

Išaušus naujam rytui, kartu su Leo patraukėme pakrantės link. Jis manė, kad ten dar turėjo likti kažkas naudingo.

- Vakar sakei jog turime ieškoti saugesnės vietos, bet ar nemanai, kad tokios čia gali ir nebūti? - stebėjau Leo.

- Pagalvojau apie tai. - tarė patraukdamas į šoną kažkokią dėžę.

- Ir? - kilstelėjau antakį.

Jis atsitiesė ir pažvelgė į mane.

- Jei tokios vietos nėra, tuomet mes ją susikursime. Kas žino kiek dar žmonių gali čia atsidurti?

- Arba kiek laiko mes būsime čia. - pridūriau.

Vaikinas linktelėjo aiškiai man pritardamas.

- Pažiūrėkime, gal šioje bus kažkas vertingo. - Leo atidarė dėžę.

Smalsiai žvelgiau į jos turinį. Iš dalies mums pasisekė. Tai buvo medicinos reikmenys, kas tikrai reikalinga. Tačiau šiuo metu labiau už viską norėjau rasti maisto ar bent jau geriamojo vandens.

- Ei, neabejoju, kad rasime ir dar kažką, juk liko dar kelios dėžės. - tarė vaikinas, matyt supratęs, ko aš iš tikrųjų laukiu.

Atsidusau ir linktelėjau. Klestelėjau ant smėlio. Iš tiesų jei būčiau darboholikė, man čia patiktų, žinot, poilsis po darbų, bet dabar... Tas smėlis, džiunglės ir vandenynas aplinkui - verčia gyvenimą beprasmišku. Hm... Kažin ar išvis kam nors rūpi, kad dingau?

- Apie ką mąstai? - Leo atsisėdo šalia manęs.

- Apie egzistencijos prasmę gyvenime. Kaip manai, jei neišgyventume čia, ar gailėtumeisi ko nors, ko nepadarei? - žvilgtelėjau vaikino pusėn.

Jis susiraukė, kiek susimąstė.

- Jei neišgyventume, vargu ar būtų laiko graužtis, kad kažko nepadariau. - prunkštelėjo.

- Juk tu supratai ką aš norėjau pasakyti. - pavarčiau akis.

- Žinoma. - sukrizeno. - Iš tiesų nežinau ar ko gailėčiausi. Gyvenime išbandžiau jau daug dalykų. - šyptelėjo.

- Hm... Aš ne. - atsidūstu.

- Pavyzdžiui? - kilstelėjo antakį.

- Niekada nesielgiau spontaniškai. Visi įvykiai mano gyvenime tiksliai suplanuoti ir apgalvoti. Tik ši kelionė virto kažkuo atsitiktiniu - likimo mestu iššūkiu. - trūktelėjau pečiais.

- Gerai, tuomet padarysime ką nors neplanuotai. - pakilo iš vietos ir ištiesė ranką į mane.

Atsistojau su Leo pagalba ir žingsniavau paskui jį.

- Ir ką ketini daryti? - nusijuokiau, kai jis brido į vandenyną.

- Eikš čia. Plauksime iki tos uolos. - pamojo ranka.

- Su visais rūbais? - juokiausi.

- Kodėl gi ne? Spontaniška ir kvaila. - nusijuokė ir jis.

Įšokau į vandenį. Plaukiau paskui tamsiaplaukį. Netrukus pasiekėme uolą ir Leo ėmė kopti į jos viršų.

- Tau padėti? - atsisuko į mane.

Linktelėjau ir greitai įsikibau į jo ištiestą ranką, kai per neapdairumą vos nenuslydau nuo uolos. Mano kvėpavimas buvo gana tankus dėl plaukimo ir kopimo į uolą, o gal ir dėl šio įvykio.

- Viskas gerai? - vaikinas vis dar laikė mano ranką.

- Tai bent nuotykiai. - sukikenau žvilgtelėjusi žemyn.

Tamsiaplaukis šyptelėjo ir padėjo man užlipti ant tvirto, ir lygaus uolos paviršiaus.

- Ačiū, kad vėl manęs nepaleidai. - šyptelėjau.

- Svarbi kiekviena gyvybė. - mirktelėjo akimi.

Nežinau kodėl, bet šie jo žodžiai išties pasiekė mano širdį. Atrodo, bent kažkam esu reikalinga. Greitai nuvijau mintis šalin.

- Tai ką mes čia darysime? - smalsavau.

- Šoksime žemyn. - parodė į uolos kraštą ir apačioje laukiantį vandenyną.

- Juokauji? Juk tai tikra savižudybė. - supanikavau.

- Užtad spontaniška ir prasminga, juk pajusi adrenaliną. - šyptelėjo.

- Tu beprotis.

- Princesė.

Tai vėl sukėlė kvailą šypseną jo veide. Visgi negalėjau ant jo supykti, tad irgi nusišypsojau.

Netrukus abu stovėjome prie uolos krašto ir žvelgėme į beribį vandenyną.

- O gal nereikia? - suabejojau.

Vaikinas paėmė mano ranką ir tvirtai spustelėjo.

- Kartu? - stengėsi padrąsinti.

Akimirką žiūrėjau į Leo tamsias akis. Tuomet linktelėjau.

- Kartu.