The Second Chance (Bellarke)

8 dalis - Šūvis

××× Leo ×××

Išėjęs iš namelio, paėjau dar kiek toliau. Galėjau įkvėpti gryno oro, kurio dėl nežinomų priežasčių man tikrai reikėjo.

Apsidairiau. Aplinkui vyravo mirtina tyla.

- Keista... - sušnabždėjau.

Tą pačią sekundę kažkas užpuolė mane iš nugaros. Žinojau tik tai, kad Sara nebūtų to padariusi.

Todėl greitai stojausi nuo žemės ir apsisukau. Prieš akis išvydau laukinį. Mėšlas.

Net neįsivaizdavau kaip gintis, juolabiau, kad ginklus palikau namelyje su Sara. Nemaniau, kad kažkas brausis į stovyklą.

Nepažįstamasis užsimojo ietimi, tad šoktelėjau atgal. Dar vienas staigus puolimas ir aš vėl kritau ant žemės.

Laukinis vėl užsimojo ietimi, ketindamas mane nudurti. Nebūčiau spėjęs pasitraukti, tad tik stipriai užsimerkiau ir laukiau dūrio. Tačiau išgirdau šūvį...

Greitai atmerkiau akis ir išvydau kaip laukinio kūnas susmunka ant šaltos žemės. Priešais save, kiek toliau, mačiau Sarą, su ginklu rankose.

Neneigsiu, buvau šokiruotas. Dabar ji išgelbėjo mano gyvybę. Visgi geriau įsižiūrėjęs pastebėjau nuostabą ar kažką kitą ir jos veide.

Pakilau nuo žemės ir priėjau arčiau, paėmiau ginklą iš jos rankų. Tuomet ji tiesiog atsisėdo ant žemės ir nugara atsirėmė į medį. Prisėdau šalia.

- Ar viskas gerai? - paklausiau.

- Ne. - lengvai papurtė galvą.

Žiūrėjau tiesiai į ją ir laukiau kol ji pasakys dar ką nors.

- Tai primasis žmogus, kuriam atėmiau gyvybę... Jaučiuosi siaubingai. Aš pabaisa.

- Ei, nesi tokia, tu išsaugojai mano gyvybę, Sara.

Ji pažvelgė į mane.

- Nejau gyvenimas čia ir bus toks? Vien žudynės, kad išgyventume? - paklausė.

- Darome tai, ką turime daryti.

Ji tik linktelėjo.

- Nori grįžti?

- Ne. Dar pabūkime čia. - atrėmė galvą į medžio kamieną ir žiūrėjo į dangų.

Žvelgiau ten pat, kur ir Sara.

- Viskas bus gerai... - sušnabždėjau.

Po kiek laiko grįžome į namelį. Maniau, kad tai saugi vieta, tačiau dabar suprantu, kad laukiniai gali ateiti bet kur ir kada tik nori.

- Mums reikės eiti į džiunglių gilumą, tiesa? - Saros žodžiai nutraukė mano mintis.

Linktelėjau.

- Nėra kitos išeities. Privalome rasti saugią vietą. - tariau.

- Kaip manai, ar kažkas mūsų ieško? - svarstė.

- Viltis miršta paskutinė.

- Tiesa. - mergina vos šyptelėjo.

- Beje, ačiū. - žvilgtelėjau į šviesiaplaukę.

- Už ką? - sutriko.

- Juk nepadėkojau, kai mane išgelbėjai. - prisiminiau.

- Dabar mes atsiskaitę. - trūktelėjo pečiais.

Šie jos žodžiai sukėlė šypseną mano veide.

- Eik pamiegoti, o aš pabūsiu sargyboje. - tariau.

Ji linktelėjo. Man jau išeinant, jos balsas mane sulaikė.

- Leo?

- Hm? - atsisukau į ją.

- Aš taip ir nežinau, kokia tavo profesija. - pasakė.

- Sargybinis. - šyptelėjau ir išėjau.