The Second Chance (Bellarke)

11 dalis - Laukiniai

××× Sara ×××

Išaušus rytui, nubudau anksčiau nei Leo. Saulė išties kepino, tad nusprendžiau atsigaivinti vėsiame vandenyne.

Palikau vaikiną prie vos rusenančio laužo ir nužingsniavau link vandens. Šiek tiek sudrėkinau rankas ir vandeniu apšlaksčiau veidą. Geras jausmas.

Norėjau išsimaudyti, tačiau vis dar neturėjau kitų rūbų, tad pirmiausia, reikėjo kažką susirasti. Taigi, nusprendžiau nueiti iki lėktuvo nuolaužų ir likusiuose lagaminuose paieškoti to, ko man reikia.

Tačiau apsisukusi priešais save išvydau kažkokį žmogų ir tai nebuvo Leo. Labiau priminė laukinį... Kai padaras netikėtai pradėjo rėkti, lyg norėdamas paskleisti žinią, aš taip pat ėmiau klykti.

Šįkart supratau, kad tai išgyvenimo išbandymas, todėl puoliau bėgti, o laukinis vytis mane. Iš tiešų, nežinojau kur bėgti. Tikėjausi, kad Leo išgirdo mano klyksmą ir padės man išsigelbėti, tačiau grįžusi prie laužo išvydau visai ne tai...

Tamsiaplaukis jau buvo sugautas laukinių ir gulėjo ant smėlio be sąmonės. Akimirka, kurią užsižiopsojau į sučiuptą Leo, kainavo ir mano laisvę. Mat mane gaudęs padaras, su kažkuo trenkė man per galvą ir aš netekau sąmonės.

- Sara, nubusk. - girdėjau tariant mano vardą.

Tuomet ant savęs pajutau šaltą vandenį ir staiga pašokau iš vietos. Priešais save išvydau Leo. Apsidairiusi, supratau, kad esame įkalinti narve.

- Kur mes? - tyliai paklausiau.

- Spėju, pas laukinius. - atsakė.

- Ar galime iš čia ištrūkti? - norėjau turėti bent kažkokią viltį.

- Nežinau. Net nesuprantu iš ko padarytas šis narvas. - susiraukė. - Faktas, kad jei ir išliptume iš jo, esame gana aukštai.

Žvilgtelėjau į apačią ir pamačiau, kad išties esame gana dideliame aukštyje.

- Po galais, tie laukiniai tikrai išmano kaip išsaugoti grobį. - sumurmėjau.

- Tiesa. Tačiau jie laukiniai, o mes civilizuoti. - prasitarė.

- Ką turi omenyje? - sutrikau.

- Turime kitokių privalumų. - vaikinas išsitraukė pistoletą ir sulankstomą peiliuką.

- Kaip jie to nematė?

- Nežinau, gal nemanė, kad tai pavojinga. - trūktelėjo pečiais.

- Ar gali kažkaip mus iš čia ištraukti? - viltingai žiūrėjau į jį.

- Pabandysiu. O tu žiūrėk, kad niekas nepasirodytų. - tarė.

Linktelėjau ir ėmiau dairytis. Tačiau mane apnikusi baimė ir nerimas, kad kažkas tuoj nutiks, neleido tinkamai susikaupti.

- Ei, ar viskas gerai? - Leo uždėjo savo ranką man ant peties.

- Aš bijau. O jei mums nepavyks pabėgti? - baiminausi.

- Sara, baimei šioje saloje vietos nėra. Jei bijai, parodai, kad esi silpna, o tokia čia būti negali. Supranti?

Šie žodžiai visai manęs nenuramino. Ir tikriausiai Leo tai pastebėjo.

- Imk ir galvok kokia stipri esi, nes tu vis dar gyva. - įdavė man pistoletą.

- Gerai. - linktelėjau.

Vaikinas toliau dirbo bandydamas sulaužyti narvą, o aš stebėjau aplinką. Visgi lauke gana greitai temo ir tai reiškė, kad turime paskubėti.

- Atrodo, man pavyko. - sukuždėjo vaikinas, kai laikė kelis, jau lūžusius narvo sutvirtinimus.

- Tu auksas, Leo. - nudžiugau.

- Malonu tai girdėti, bet dabar turime būti labai tylūs ir atsargūs. Kažkaip reikia nusileisti žemyn. Jei paleisiu tuos pagalius, abu nukrisime ir susižeisime bei sukelsime daug triukšmo, tad reikia viską gerai apgalvoti. - paaiškino.

- Žinoma. Ir ką ketini daryti? - paklausiau.

- Ar pasitiki manimi? - žvilgtelėjo į mane.

- Kiek labiau nei tais laukiniai. Žinai, dar nesame gerai pažįstami. - atviravau.

- Man to užteks. - linktelėjo. - Kai ten nusileisiu, tu iššoksi ir aš tave sugausiu, gerai?

- Kito būdo nėra, tiesa? - pasitikslinau.

Jis tyliai nusijuokė ir papurtė galvą.

- Šitai arba mirsime čia. - tarė.