The Second Chance (Bellarke)

10 dalis - Pirmasis Rūpestis

××× Leo ×××

Išnėriau į paviršių ir dairiausi merginos. Niekur jos nemačiau.

- Sara! - šūktelėjau.

Niekas neatsiliepė. Mėšlas!

Panėriau po vandeniu, ieškojau šviesiaplaukės. Pripažinsiu, puoliau į paniką...

Vėl išnėriau į viršų, tuomet pastebėjau merginą jau paviršiuje. Greitai priplaukiau prie jos.

- Ar tau viskas gerai?

Sara pažvelgė į mane. Ji giliai kvėpavo. Jos veide pasirodė šypsena.

- Nejaugi tu dėl manęs išsigandai? - stebėjosi.

Pasimečiau.

- Neatleisčiau sau jei būčiau pražudęs vienintelį čia esantį normalų žmogų. - tariau.

Mergina uždėjo savo rankas ant mano pečių. Kiek nustebau dėl tokio jos poelgio.

- Tuomet padėk grįžti į krantą, nes abejoju ar tam turėsiu jėgų. - nusijuokė.

Tai sukėlė juoką ir man. Linktelėjau.

Netrukus gulėjome ant smėlio pakrantėje, abu buvome išsekę po plaukimo.

- Na, dabar bent jau būsiu padariusi kažką kvailo. - juokėsi mergina. - Ačiū už tai.

Šyptelėjau ir atsisėdau. Žvelgiau į tolį. Prisiminiau, kad dar daug ko nežinau apie Sarą. Tikriausiai turėsiu laiko ją pažinti, visgi įstrigome šioje saloje dviese.

Pasukau galvą į šviesiaplaukę, kai norėjau užduoti jai klausimą, tačiau išvydau ją miegančią. Tai sukėlė šypseną mano veide ir tuo pačiu kažkokį keistą jausmą...

Nuvijęs visas mintis šalin, apsidairiau ir supratau, kad jau temsta. Negalėjau pažadinti princesės, tegul pailsi. Tikriausiai nėra puiki mintis likti čia, bet tamsoje džiunglėse dar nesaugiau...

Surinkau aplinkui buvusius sausus pagalius ir užkūriau laužą. Ugnis atbaido žvėris.
Taip pat lėktuve buvusiuose lagaminuose radau porą antklodžių. Viena iš jų, užklojau Sarą.

Sėdėjau netoli merginos, ištiesęs rankas į laužą. Stebėtina koks vėsus tampa vakaras ir kokia kaitri būna diena, kai šviečia saulė.

Pasukau akis į princesę. Ji tokia rami, kai miega. Kažin kodėl ji atsidūrė šioje saloje? Žinau, kad jos lėktuvas sudužo neatsitiktinai, tai įrodo tam tikros detalės. Suprantu tai, nes per savo gyvenimą teko matyti visko. Kažkas norėjo, kad Sara būtų čia, juokingiausia tai, kad manau jog to paties likimo esu ir aš pats...

Mergina pramerkė akis ir pažvelgė į mane, kai aš vis dar stebėjau ją. Nusukau žvilgsnį į laužą.

- Ilgai miegojau? - pakilo iš vietos ir apsidairė.

- Buvai pavargusi. - tariau.

- Nejau liksime pakrantėje? Ar tai saugu? - jai kilo daug klausimų.

- Kol dega laužas - saugu.

Ji linktelėjo ir pažvelgė į ugnį.

- Buvai skautas?

- Ne. - susiraukiau.

- Tuomet ši aplinka išmokė tave kaip išgyventi, ar ne? - paklausė.

- Nebuvo kitos išeities. Norėjau gyventi ir turėjau vilties, kad ištrūksiu iš čia.

- O dabar viltį praradai?

- Ne.

- Ir kaipgi tu ją išaugojai?

- Buvau ją praradęs, bet tuomet radau tave. Du žmones rasti lengviau nei vieną. - šyptelėjau.

- Jei ne tu, būčiau neišgyvenusi jau du kartus. Taigi, tu tikrai saugai savo naują viltį - mane. - nusijuokė.

Susijuokiau dėl tokių jos žodžių.

- Ryte turėsime judėti į džiunglių gilumą, tiesa?

Linktelėjau.

- Tuomet pailsėk. Tau to reikia. - patarė.

- Žinoma.

- Labos nakties, Leo.

- Labanaktis, princese.

×××××
Tai jau dešimtoji šios istorijos dalis, tad būtų visai gerai sulaukti bent keletos skaitytojų nuomonių. Ačiū, kad skaitote. :)

-Nessa