The Second Chance (Bellarke)

6 dalis - Paslaptys

××× Leo ×××

Mergina žvelgė į mane kiek sutrikusi. Tai mane prajuokino.

- Kas čia tokio, kad nenoriu tavęs paleisti? - juokiausi.

- Tai keistai atrodo... - susiraukė.

- Nesijaudink, jokių simpatijų tau nejaučiu. Mes ką tik susipažinome, pameni? - kilstelėjau antakį.

Ji atsiduso lyg ir su šiokiu tokiu palengvėjimu. Kvailai šyptelėjau dėl to.

- Žinai, tu tikrai mane erzini. - patraukė mano rankas nuo savo liemens.

- Ką galiu pasakyti, toks jau esu. Negaliu to kažkaip pakeisti. - mirktelėjau akimi.

- O aš dar buvau geresnės nuomonės apie tave. - lengvai papurtė galvą.

- Ir kodėl gi? - domėjausi.

- Tik dėl to, kad mane išgelbėjai. - susiraukė.

- Žinoma... - linktelėjau.

Dėl ko kito ir negalėjo taip būti. Tiesiog nemoku būti malonus žmonėms. Galbūt dėl to ir atsidūriau čia?

Nuvijau įkyrias mintis šalin.

- Gerai, grįžkime į stovyklą. - tariau lipdamas iš vandens.

Mergina greitai pasekė mano pavyzdžiu. Netrukus ėjome atgal link namelio.

- Kaip manai, kas dar galėtų būti čia be manęs ir tavęs? - netikėtai paklausė.

- Nežinau. Su niekuo kitu dar nesusidūriau. - atsakiau paprastai.

- Esi čia gana ilgai ir niekada nebuvai ko nors sutikęs? Keista. - susiraukė.

- Na, aš neieškau sau problemų. Noriu gyventi, o ne "pasimatymo" su laukiniais. - atšoviau.

- Iš kur gali žinoti, kad čia išvis kas nors yra?

- Nes spąstai, iš kurių tave ištraukiau, nėra mano. - pareiškiau.

- Ką? Kodėl nesakei to anksčiau?

- Tai nesvarbu. Kol laikysimės savo pusės, esu tikras, kad viskas bus gerai.

Galbūt buvau kiek pernelyg optimistiškas šiuo metu. Tačiau pavargau tikėtis vien blogiausio.

- Sakai laikytis savo pusės? O jiems tai galioja?

Greitai pasukau galvą jos nurodyta kryptimi.

- Mėšlas... - sumurmėjau.

Tuoj pat truktelėjau Sarą prie savęs ir atsistojau prie medžio.

- Ei, ką tu da-

Delnu užčiaupiau merginos burną ir papurčiau savo galvą, leisdamas jai suprasti, kad dabar geriau nekalbėti. Ji linktelėjo, tad patraukiau savo ranką.

Stebėjau praeivį. Jis nebuvo panašus į žmones iš lėktuvo. Jo rūbai buvo sudriskę, o jis pats - murzinas. Laukinis.

Greitai prisiglaudžiau prie medžio, kai nepažįstamasis atsisuko į mūsų pusę.

- Niekur nesitrauk nuo manęs, gerai? - sušnabždėjau.

Sara tik linktelėjo.

Girdėjau žingsnius artėjančius prie mūsų. Buvau pasiruošęs viskam, netgi kovai su laukiniu. Nesvarbu, kad tuomet yra tikimybė mirti.

Staiga pasigirdo signalas, lyg pučiamojo instrumento garsas. Tai buvo įspėjimas.

- Jis dingo. - sukuždėjo Sara.

- Mums irgi reikia dingti. - paskubomis tariau ir pačiupęs merginos ranką, ėmiau vestis ją link stovyklos.

- Kodėl mes skubame? - ji atrodė pasimetusi.

- Kai nuskamba tas signalas, džiunglėse prasideda keisti dalykai. Nėra saugu čia pasilikti. - paaiškinau.

- Palauk, kokie dalykai, Leo?

- Nesu tikras, nemačiau.

- Meluoji. Kaip kitaip žinotum tai?

- Tiesiog paskubėk, prašau... Į klausimus atsakysiu vėliau.