The Second Chance (Bellarke)

4 dalis - Išgelbėta Gyvybė

××× Leo ×××

Iš tiesų nesitikėjau, kad vėl kada nors išvysiu tikrą žmogų, tačiau man pasisekė, o gal ir ne... Sunku ką nors pasakyti apie tą merginą.

- Tai kiek laiko tu čia? - paklausė ji.

- Metus ar daugiau, nežinau, jau pamečiau dienų skaičių. - gūžtelėjau pečiais.

Sara aiktelėjo.

- Taip ilgai? Nejau niekas tavęs neieškojo? Išvis kaip čia atsidūrei? - apipylė klausimais.

- Sunku pasakyti... - susiraukiau.

- Kas tau nutiko? - mergina žvelgė tiesiai į mane, su giliu susidomėjimu.

- Nesu tikras ar kažkas mane čia tiesiog paliko, ar man nutiko tas pats kas ir tau. - susimąsčiau.

Toje vietoje mano prisiminimai tokie neryškūs... Aš ištikrųjų nepamenu kaip čia patekau. Viskas labai miglota.

- Nejau kažkas galėtų būti toks beširdis ir palikti žmogų negyvenamoje saloje be nieko? - stebėjosi.

- Kaip ir sakiau, nesu tikras dėl to. Tai tik spėjimas. O kaip tu pati? Kodėl sudužo tavo lėktuvas? - pasidomėjau.

- Tiesą sakant, nežinau. - susiraukė.

- Ar labai kvaila būtų manyti, kad tai nutiko tyčia? Lyg būtų suplanuota jog lėktuvas nukris. - svarsčiau.

- Juokauji, taip? Kas galėtų to norėti? Juk visi būtų žuvę.

- O taip nėra? Gyva likai tik tu. Žinoma, kažkokio magiško būdo dėka. - tariau.

- Ei, galbūt manęs tiesiog dar neapleido sėkmė. - sukikeno.

- Galbūt. - šyptelėjau. - Visgi manau, kad turėtume laikytis kartu, bent jau kol rasime dar ką nors. - pasiūliau.

- Žinoma. - linktelėjo.

Netrukus viskas buvo aptarta ir aš palikau Sarą namelyje. Na, žinot, kažkiek įsiruošti, nors didelių patogumų čia tikrai nerasi.

Žvalgiausi aplinkui. Tikėjausi pamatyti kokį nors smulkesnį žvėrį, kurį būtų galima sumedžioti. Visgi valgyti reikia jau ne tik man.

- Ką čia darai?

Staiga išgirstas klausimas mane kiek išgąsdino, todėl šoktelėjau.

- Daugiau niekada taip nedaryk. - įspėjau.

Ji tik nusijuokė.

- Ieškau mums maisto. - atsakiau į jos klausimą.

- Ar aš galėčiau būti čia kuo nors naudinga? - kilstelėjo antakį.

- Nemanau, bent jau ne dabar. Vėliau išmokysiu tave medžioti, nes to tau prireiks. - šyptelėjau.

Ji tik linktelėjo ir stebėjo iš šono viską, ką aš darau. Manau, ji bandė po truputį kažko išmokti.

- Jei ir toliau taip domėsiesi mano veikla, nebus sunku tave mokyti. - nusijuokiau.

- O, ar tu ką tik iš manęs pasijuokei? - apsimestinai nustebo.

Šis pokalbis prajuokino mus abu. Tačiau neilgam...

- Atsargiai! - šūktelėjau, kai mergina žengė žingsnį atgal ir krito į duobę, laimei spėjau sugauti ją už rankos.

Ji pažvelgė žemyn į duobės gilumą, kurioje buvo aštrūs smaigai, tuomet išgąstingai įsistebeilijo į mano akis. Ištraukiau ją iš ten.

- Tu išgelbėjai mano gyvybę šiandieną, Leo. - ji vis dar jautėsi šoko būsenos, galėjau tai nuspėti.

- Bet kas kitas pasielgtų taip pat. - atsakiau.

Nutylėjau faktą, kad ta duobė sukėlė man daug minčių... Tai spąstai. Ir jie ne mano.