*Andrea pov*
Staiga supratau, kad mano rankos yra prie šonų... Bl*t.
-Raili aš tave užmušiu!- visa šlapia rėkiau kol tas juokėsi. Išgirdau kikenima ir galvoje. Dequin.
-Ate Raili!
Ir atsijungiau nuo kūno.
-Labas Dequin,-burbtelėjau kol ta dar kikeno.
-Jei ką židinys ten,- parodė į kampe esantį židinį.
Nuėjau prie jo ir atsisėdau. Priėjo Dequin.
-Kaip žinoti kada jau atvyksti į norimą tašką?-paklausiau.
-Laikrodis ten - parodė į ant sienos kabanti didžiulį elektrinį laikrodį.
Liko penkios sekundės iki kelionės pabaigos. Huh.
Prisijungiau ir apsidairiau. Kažkas čia ne taip... Lyg ir tas pats į pilaitę panašus namas, bet... Net nežinau ... Tyliai atidariau duris. Viskas atrodė kaip po žemės drebėjimo. Baldai ir kas buvo juose išvaryti. Stiklai išdaužyti. Na tikrai ne kažką... Knyga! Kaip kulka užlėkiau į savo kambarį.
Ne ne ne!
Susiėmiau už galvos. Pamačiau raštelį:
"Kagi Andrea jei nori susigrąžinti draugus turėsi daug ką paaukoti..."
Jis ką iš našlaičių namų, kad turėčiau jam aukoti? Ką man dabar daryti?! Po velniais! Nors kai ką Railis mane išmokė...
Norėčiau atsidurti ten kur yra mano draugai ir žinau, kad su jais mažiau bendrauju, bet...
Atsijungiau.
Yessss pavyko.
-Na ką Andrea tau pavyko.-nusišypsojo Dequin.
-Yep,-nusijuokiau.-Taigi... Sakai keliausim kelias valandas... Suds...
Valanda... Antra...
-Nuobodu!-zyziau visas tas valandas.
-O dieve gali nabezyst?! Va pakelk tą vandenį!-parodė į akvariumą.
Easy! Juk aš kėliau visą ežerą. Kaip įmanoma lėčiau pakėliau ranką. Po velniais nieko nevyksta. Shiiiiit!
-Gal pabandyk susikaupti? Pasikviesk oro stichija ir kelk vandenį. Tik atsargiai ten yra žuvytė.
Susitelkiau ties akvariumu. Lėtai pakėliau ranką. Ir pasikviečiau oro stichija.
-Nieko.- nuliūdau.
-Prisimink ką Railis sakė,-ramiai patarė Dequin.
Tiesa Gi jis sakė... Pala... Ką jis sakė? Aš rimtai neatsimenu.
Lygtais, kad reikia supykti... Jo...
Tajj... Kaip man supykti?
-Galvok apie tą savo netikra "mama". Jausk pyktį jai todėl, kad ji nepasakė tikrosios tavo prigimties.
Jaučiu jį. Pyktį. Jaučiu kaip jis teką mano venomis ir arterijomis. Lėtai su pykčiu kėliau ranką. Ir... Man pavyko.
-O tu šventas Hine! Andrea! T-tav-vo a-ak-ys,- sumikčiojo Dequin.
-Ką? Kas? Kas ne taip mano akims?-pasimečiau.
-Jos... Jos buvo visiškai pilkos... Nei maišytos, nei kokios kitokios... Jos švietė... Ir buvo pilkos.
*Dequin pov*
Negaliu patikėti... Ji ne tik yra demonė mutantė, ar ta kuri kuri išgelbės pasaulį, bet ir Ji... Ta kuri plačiai žinoma Zenlandijoje savo akių pilkumu ir ryškumu.
So nelabai rašėsi todėl jo... Nelabai kas išėjo.
P.S Antras šios istorijos skyrius atsinaujino!
~Gabayja
