Problem (Z.M) TAISOMA

24

*Gabby Pov*
Šiandien tą dieną, kai aš išteku. Dieve, kaip aš jaudinuosi. Aš vis dar be sukneles, be makiažo. Nenoriu ten vykti. Tikrai nenoriu. Ir nevyksiu. Jau apsisprendžiau. Nesituoksiu šiandine. Tikrai ne. Nesu pasiruošusi. Noriu pirma įsitvirtinti su Zayn, o paskui jau galvoti apie vedybas ir vaikus. Kodėl aš iš vis sutikau? Kodėl Zayn man tai pasiūlė? Žinau tik tiek, kad jis nenori manęs prarasti dėl šešėliu praieities.
-Gabby tu jau pasiruošei. Laikas važiuoti!-surėkė Mona ir įėjusi aiktelėjo.
Buvau su pižama ir susivėlusiais plaukais. Tikria neatrodau, kai tuoj ištekanti moteris.
-Po velniais kodėl tu nepasiruošusi?!-surėkė.
Aš atsidusau ir kritau į lovą. Nežinau, kaip jai viska paaiškinti. Aš myliu Zayn. Dieve brangus, kaip myliu. Bet netekėsiu. Bent jau nedabar.
-Aš nevažiuosiu,-tyliai pasakiau.
-Tau gal visai protas pavažiavo?! Zayn tavęs ten laukia, o tu sakai nevažiuosi?! Kas su tavimi pasidarė?! Juk sakei, kad myli jį!
-Taip ir yra, tiesiog nesu pasiruošusi dabar tekėti. Noriu palaukti. Mes tai darome ne dėl savęs, o dėl tų kurie nori mums pakenkti. Nenoriu žinoti, akd vedybos buvo lyg ir priverstos. Noriu sulaukti to laiko, kai abu busime pasiruoše.
-Gabby nejuokauk ir greitai dėkis suknele,-sumurmėjo ir parodė į baltą kabančia suknele.
Papurčiau galvą. Mona nepasieks savo, kad ir kokia ji būtu aikštinga ir užsispyrusi. Netekėsiu vien dėl to, kad kiti to nori.
-Nenoriu tekėti ir to nedarysiu, Monika. Tu manęs nepriversi. Jie Zayn mane myli-supras. Kaip galiu tekėti, kai visiškai to nenoriu?
-O galbūt tai povedybinis stresas?
-Ne. Aš žinai, kad tai nėra tas stresas. Tiesiog prašau išeik,-atsidusau.
Mona nervinga išėjo iš mano būto. Užsidengiau veidą pagalvę ir gyliai dusavau. Dieve, prašau neleisk Zayn pamišti dėl to ką padariau. Tebūnie jis supranta mane ir pats susivokia. Amen.

Gulėjau lovoje apie valandą, kai išgirdau, jog kažkas įeina į būtą. O dieve...Negaliu pasimesti. Išėjau iš miegamajojo ir nuėjau į virtuvę. Čia stovėjo Zayn ir gėrė viski.
-Zayn aš...
-Gal nori viskio? Paskui pakalbėtume.
-Palauk, leisk man paaiškinti.
-Aš tikrai apgailestauju. Nenorėjau. Tu turbūt dabar labai pikta, bet aš turiu labai gerai argumentuota pasiaiškinimą. Galvojau ji visą kelia,-kalbėjo.
Ką?
-Apie ką tu čia šneki?-paismečiau.
-Aš nenuvažiavau prie altoriaus,-tyliai sumurmėjo.
Iš mano lupų pasigirdo juokas. Dieve...Jis nenuvažiavo prie altoriaus, kaip ir aš.
-Palauk, palauk,-nusijuokiau,-aš ir nenuvžiavau.
-Ką?-jis pakėlė galvą ir jau dabar jis atrodė linksmesnis.
-Labai išsigandau ir tiesiog nevažiavau,-truktelėjau pečiais.
Jis nusijuokęs apsikabino mane ir palenkęs pabučiavo.
-Tobulos vestuvės...Be jaunavedžių,-suprunkštė.
-Tai jau tikrai,-pažiūrėjau jam į akis.
-Sprunkam iš čia, kol neatvažiavo visi svečiais,-tyliai sušnabždėjo.

PABAIGA