Is this life?Funny...

#Susipažinimas

Kiekvieno žmogaus istorija prasideda jam tik gimus. Aš gimiau šiek tiek ankščiau nei mano tėvai galvojo todėl man teko užsibūti ligoninėje. Tiesa mano mama nenorėjo vaikų, nes jai vaikai tik trukdis gyvenime. Tėtis sužinojęs, kad aš ateinu į šį pasaulį labai nudžiugo, bet jis žinojo, kad mama nenori vaikų. Manęs šiandien čia tikriausiai ir nebūtu jei ne mamos sesuo, kuri paskambinusi tėčiui ir pranešusi, kad mama važiuoja ten iš kur aš tikrai nebegrįšiu. Taigi mama susitaikė su mintimi, kad teks vaikščioti putlutei 9 mėnesius, o tėtis jau ruošėsi mano atėjimui į šeimą. Aš gimiau. Mama net nepaklausė seselių ar man viskas gerai. Būdamas kūdikiu aš jau supratau, kad Ji manęs nenori. Po ilgų dienų praleistų ligoninėje mes pagaliau grįžome namo. Tėtis buvo tas žmogus kuris man suteikė vardą. Kim (Auksas).Aš augau. Nors negavau mamos meilės gavau ją iš aplinkinių. Mano trečiąjį gimtadienį vykome švęsti pas senelius. Kadangi mano tėtis gerbia savo tautos tradicijas jis norėjo, kad augčiau kaip pridera, be to tai buvo pirmas kartas, kai aš susipažįstu su savo seneliais iš tėčio pusės. Tad seneliai norėjo švęsti mano 3-ąjį gimtadieni pagal vadinamąjį Shichi-Go-San. Atvykę į Osaka(Japonijos miestas) nuvykome pas senelius. Seneliai jau laukė manęs su laibai gražiu kimono (tradicinis rūbas). Močiutė mane aprengė ir parodė tėčiui koks aš žavus vaikis. Tėtis išvydęs mane juokėsi, nes jam atrodžiau toks išsigandęs. Tiesa buvau tikrai išsigandęs, nepažįstami žmonės apsupo mane ir atėmė iš tėčio glėbio, kaip jaustumėtės jūs? Tikriausiai taip pat. Stovėjau. Šypsena. Mama nusišypsojo? Pirmą kartą matau, kaip ji šypsosi man, sūnui, kurio ji nemyli. Norėjau bėgti mamai į glėbi, bet ji staiga atsistojo ir išėjo lyg žinodama mano planus. Šventykloje su kitais vaikas švenčiau savo gimtadienį. Man labai patiko, kai senelis mane gaudė, kaip kiti vaikai su manimi žaidė, ta diena tikrai man buvo, kaip vaikui, labai ypatinga. Savaitės pabaigoje susiruošėme namo. Močiutė nenorėjo manęs išleisti, prašė pasilikti ilgiau, nes mes labai toli vienas nuo kito gyvename ir labai retai susitinkame, bet tėtis atsiprašė seneliu ir prižadėjo atvažiuoti kitų metų vasarą. Bet taip ir neištesėjome duoto pažado seneliams. Sulaukiau 5-erių. Tais metais mano tėvai sprendė sudėtingą klausimą skirtis ar toliau gyventi pykdamiesi ir griaudami man gyvenimą. Skyrybos. Štai ką tėtis pasakė mamai. Pusmetį aš buvau tampomas į teismus, nes abu tėvai norėjo, kad aš gyvenčiau pas juos. Tėčio norą mane pasiimti aš supratu, bet..., bet kodėl mama nori mane pasiimti, gal vis dėlto ji mane myli. Teismas buvo mamos naudai. Taigi aš tuos metus augau su mama, be meilės, bet kas savaitę tėtis mane lankydavo. Prisimenu, kaip laukdavau tėčio kieme prie įvažiavimo ir koks aš būdavau laimingas jį išvydę. Šokdavau jam į glėbį ir šaukdavau kaip ji myliu ir kaip jo pasiilgau, tėtis net apsiverkdavo išgirdęs mano žodžius. Dar iki šiol prisimenu, kaip laukiau tėčio atvažiuojant. Temo...Bet tėtis nepasirodo...Kur jis? Šalta...Tėti kur tu? Verkiau...verkiau...Staiga pamačiau mašinos žibintus. Tai tėtis. Jis nepamiršo manęs. Nubėgau arčiau kelio pasitikti tėčio bet... mašina pravažiavo pro mane. Tai ne tėtis...Sugniaužiau smulkutę savo rankytę ir pridėjau prie širdies. Ir pažvelgiau į besileidžiančią saulę. Tėti kur tu? Ar tu taip pat manęs nebemyli? Tą dieną mama man pasakė, kad tėtis gavo gerą darbo pasiūlymą kitoje šalyje. Bet... kodėl tėtis man nieko nepasakė? Dabar jau žinau kodėl, tėčiui buvo labai skaudu man tai pasakyti ir pažvelgti man į akis tai sakant. Jis tiesiog nenorėjo matyti mano liūdno veidelio. Bet vis tiek, kodėl tai turėjau sužinoti iš mamos? Kodėl tu man neišdrįsai pasakyti? Kodėl nepasiėmei manęs kartu? Kodėl tėti...

Sveiki:3 Tai mano pirmoji istorija. Žinau ši dalis gan neužkabinanti, bet norėčiau sužinoti ką manote, gal kas nepatiko ar buvo nevietoje, o gal ko nesupratote (jei taip, tai mielai paaiškinsiu). Būkite atviri, nes noriu žinoti, kad galėčiau pasimokyti iš savo klaidų. Ačiū, kad skyrėte šiai istorijai ir man laiko:)