Is this life?Funny...

#Part 5#

|Po pamokų|

Atsėdėjęs dvi papildomas pamokas pagaliau buvau laisvas. Dar niekada gyvenime nebuvau toks pavargęs. Mokytojai tikrai pasistengė, kad daugiau nevėluočiau ir nenorėčiau po pamoku pasilikti su jais. Tiek dar nebuvau dirbęs per pamokas. Ah aš toks pavargęs. Vos parėjau namo. Grįžęs pirmu taikiniu su visais drabužiais dribau į savo lovą. Dar buvo anksti, gal kokia 17valanda, bet aš buvau mirtinai pavargęs ir panirau į miegą. Naktį mane prižadino kažkoks triukšmas. Nieko nelaukdamas nuskubėjau žemyn. Terasoje išvydau stovinti Artūrą. Staiga pradėjo lyti.

-Artūrai ką tu darai? Ar nori persišaldyti. Eik vidun. Pasakiau jam pamatęs kad jis stovi tik su marškinėliais ir apatiniais. Priėjau arčiau jo. Terasoje nuo sofos paėmiau užklotą ir uždėjau Artūrui ant pečių.

-Žinai tu elgiesi lyg mažas vaikas. Vengi manęs, vis spoksai į mane ir laidai tuos keistus žvilgsnius, o dabar dar ir nekalbi. Gal pagaliau galėčiau sužinoti kokia viso šito priežastis? Paklausiau jo. Bet atsakymo taip ir negavau. Atsidusau. Pasidarė šaltą tad nusprendžiau grįžti į vidų.

-Palauk. Sustabdė mane Artūras.

-Atleisk jei mano elgesys tave įskaudino, bet man reikėjo šį bei tą išsiaiškinti ir pamąstyti. Jis patraukė savo ranką leisdamas man eiti.

-Tai ar jau išsiaiškinai? Paklausiau jo. Jis linktelėjo galvą. Staiga pradėjo smarkiai lyti, netrukus pasirodė ir žaibas bei garsus griaustinis. Artūras net krūptelėjo. Kiek pamenu jis visada bijojo žaibo ir griaustinio.

-Eime į vidų. Pasakiau jam stumdamas jį iš nugaros vidun. Uždariau terasos duris ir patraukiau savo kambario link. Artūras vis mane sekė.

-Kas? Paklausiau jo, kai sustojau prie savo kambario. Artūras pažiūrėjo į mane savo kačiuko akimis.

-Aš bijau. Ar galiu miegoti pas tave? Atsidusau. Nesvarbu jei jam neleidžiu jis vis tiek miega mano kambaryje. Toks jau tas Artūras. Nespėjus man atsakyti jis jau įžengė į mano kambarį. Ką aš sakiau, jis visados taip.

-Ne ne lovoje tu nemiegosi, va prašom ten yra sofa. Pasakiau jam pamatęs jį taisantis mano lovoje.

- Bet Kim'ai, juk sakiau, kad man baisu. Aš bijau miegoti vienas. Atsakė jis.

- Tu ir nemiegosi vienas juk aš tame pačiame kambaryje ir be to jei taip bijai pasiimk žaislų. Pasakiau jam su didele šypsena veide. Artūras išraudo.

- Aš ne vaikas, kad miegočiau su žaislais. Supykęs atsakė Artūras.

-Tikrai? Tada jei tu ne vaikas nebijosi miegoti ant sofos. Pasakiau nervindamas jį.

- Aišku. Jis atsistojo ir atsigulė ant sofos.

-Imk. Pasakiau duodamas jam pagalvę ir užklotą.

- Labanaktis. Palinkėjau jam guldamasis į lovą.

- Kim'ai?

- Hmm? Miegodamas atsakiau jam.

- Juk tu neketini miegoti su mokyklos uniforma? Juokdamasis paklausė Artūras. Supratęs, kad esu vis dar su uniforma atsistojau ir nuėjau persirengti. Kadangi buvo karštą nusprendžiau miegoti be marškinėlių. Grįžęs į kambarį pamačiau Artūrą nužiūrinėjantį mane.

-Oho Kim'ai, o tavo kūnas tikrai gražus. Juokdamasis pasakė Artūras.

-Iškrypėlis. Tik tiek sugebėjau pasakyti ir dribau į lovą. Kambarys vis nušvisdavo, o paskui šviesą nuaidėdavo garsus griaustinis. Girdėjau, kaip ant sofos dreba Artūras. Neiškentęs to drebančio garso pakviečiau jį pas save. Jis kaip kulka movė į lovą. Jaučiau, kaip jo šiltas kūnas prisiglaudžia prie manojo.