Is this life?Funny...

#Part 6#

To dar nežinodamas jau tada Artūrą įsileisdamas į savo lovą padariau didelę klaidą. Visą naktį negalėjau užmigti. Artūras vis atimdavo iš manęs apklotą, negana to norėdamas atsiimti savo pusę apkloto gavau į galvą ir įdrėskimą ant krūtinės. Atsikėlęs ryte nuo skambučio į duris išsilaisvinau iš Artūro gniaužtų kurie laikė mano liemenį ir atsistojęs pagriebiau juodas kelnes, apsimoviau jas ir patraukiau durų link. Atidaręs duris išvydau savo pusbrolį Yošį.

-Labas? Paklausiau sutrikęs. Ką jis čia veikia, kiek pamenu jis gyvena ir mokosi Tokyo mieste.

- Sveikas. Labai atsiprašau, kad trukdau tokį ankstų rytą, bet aš svarbiu reikalu. Už jo pamačiau du lagaminus. Jis krenkštelėjo. Žvilgtelėjau į Yošį.

- O taip atleisk. Prašom užeiti. Pasitraukiau leisdamas jam užeiti. Yošis nusimovė batus ir įsispyrė į šlepetes kurias jam daviau ir patraukėme į svetainę.

-Sėskis. Taigi koks svarbus dalykas tave atginė iš Japonijos pas mane? Paklausiau jo. Yošis pasitaisė akinius ir pažvelgė į mane.

-Atvykau čia studijuoti šios šalies gimtosios kalbos. Atsakė jis nenutraukdamas akių kontakto.

- Hmmm įdomu. Jei galima paklausti, kas tas laimingasis dėl kurio ryžaisi išmokti svetimos kalbos? Šyptelėjau Yošiui. Supratęs, kad jį perpratau jis išraudo ir nutraukė akių kontaktą nusukdamas galvą į kitą pusę.

- Mmm tai mergina ar ne? Paklausiau jo. Jis linktelėjo galvą.

- Tai kuo ji vardu. Gal aš ja pažįstu? Paklausiau purtydamas jį.

- Nemanau, kad tu ją pažįsti, nes nesu tikras ar tu išvis pažįsti kokią merginą. Taip tai tiesa mano vienintelis draugas yra vaikinas, o apie merginas nėra nei kalbos, nes aš nesu labai komunikabilus žmogus.

-Jei nenori tai ir nesakyk, bet neskaudink manęs man jau žinoma tiesa. Apsimečiau įskaudintu ir nusisukau nuo jo, bet Yošis tik nusijuokė.

-Jos vardas Kamila. Pagaliau pasakė Yošis.

- Kamila, Kamila hmmmm... Ne tokios nepažįstu. Atsakiau šiek tiek pamąstydamas.

- Juk sakiau, kad jos tu nepažinosi. Pasitaisydamas akinius atsakė jis.

- Pabandyti buvo verta. Taigi grįžkime prie reikalo. Ir kuom šioje meilės kupinoje istorijoje galiu pasitarnauti aš? Paklausiau jo pakeldamas antakį.

- Baachan (močiutė) užsiminė, kad tu gyveni šiame mieste, kuriame aš ketinu studijuoti ir ji pasiūlė apsistoti pas tave, aišku iki tol kol grįš Kamila iš kelionės. Ir be to štai. Jis iš lagamino ištraukė kažkokį baltą voką ir perdavė man.

-Ar tai nuo baachan? Paklausiau jo bandydamas įskaityti hieroglifus.

-Taip. Pasakė jis.

-Kaip ji ir senelis laikosi? Pažvelgdamas į jį paklausiau.

-Gerai. Bet jie labai pasiilgo tavęs. Nuo to karto kai su savo teta juos prieš 7 metus aplankėte jie vis nenustoja kalbėti kaip jie norėtu, kad tu būtum pasilikęs gyventi su jais. Nušypsojau prisimindamas tą dieną kai atvykau pas senelius su teta. Geri buvo laikai. Kaip norėčiau aplankyti senelius ir vėl. Bet vis neprisiruošiu. Gal reikėtu šiais metais juos aplankyti, vis dėlto iki vasaros atostogų liko nedaug laiko, būčiau susiplanavęs vasaros atostogas, nereikėtu nuobodžiauti namie.

-Kadangi baachan atsiuntė tave pas mane tikrai neišvarysiu tavęs lauk. Tik dėl baachan darau tai. Juokdamasis sakiau jam. Norėjau šiek tiek jį panervinti, nes senai jo nemačiau. Suprasdamas, kad juokauju jis nusijuokė. Mūsų juoką pertraukė Artūras, kuris stovėjo ant laiptų žiūrėdamas į mane paskui į Yošį.

-Labas rytas. Nesuprasdamas kas čia vyksta pasakė Artūras.

-Labas. Aš linktelėjau galvą ir pamojavau jam.

-Tiesa leisk tave supažindinti su Yošiu. Jis mano giminaitis. Jis nevietinis, aplamai ne iš šios šalies tad jis nelabai moka mūsų kalbos ir tai jo pirmas vizitas šioje šalyje, tad elkis su juo maloniai. Papasakojau Artūrui ir atsisukau į Yošį, kuris sėdėjo nieko nesuprasdamas apie ką šneku su Artūru.

-Yoši tai mano draugas Artūras. Jis gyvena kartu su manimi. Nebijok jis mielas vyrukas. Nušypsojau jam. Jis atsistojo ir ištiesė Artūrui ranką. Artūras ja paspaudė ir nusišypsojo.

- O jis tikrai mielas. Ir žemesnis už tave. Būčiau pagalvojęs jog tai tavo jaunesnysis brolis. Nusijuokė Yošis. Pažvelgiau į Artūrą.

-Supratai ką jis pasakė? Paklausiau jo. Kadangi Artūras troško išmokti japonų kalbos aš šiek tiek jam padėdavau, bet kadangi pats nelabai ką ir mokėjau, negalėjau jam daug kuom padėti, tad man teko mokytis kartu su juo. Bet po poros mėnesių mokymosi jam atsibodo ir likau mokytis vienas.

-Šiek tiek. Kažką apie mielą ir nelabai supratau ar jis sakė kad aš atrodau storas? Sutrikęs paklausė Artūras. Nusijuokiau iš Artūro ir atkreipiau dėmesį į Yošį.

-Eime parodysiu kur bus tavo miegamasis. Kreipiausi į Yošį. Jis linktelėjo ir sekė man iš paskos. Mūsų namuose buvo tik du miegamieji tad teko jam atiduoti Artūro kambarį. Tikiuosi Artūras labai nesupyks.