Is this life?Funny...

#Part 3#

*Phone chat*

9:45

Artis: Labas rytas!!!:3

9:49

Artis: Tik nesakyk, kad dar miegi?

9:50

Artis: Baik mane ignoruoti!!!! 😢😭

9:51

Kim: Labas labas.

Artis: Pagaliau. Galvojau, kad tave pagrobė😃

9:52

Kim: Tu tai visados fantazijų pilnas. Kas tau mane grobs?😒

Artis: Esi išvaizdus vyrukas, puikus grobis iškrypėliams😃

9:53

Kim: Geriau nenorėk, kad grįžčiau. Tavo nešvankūs juokeliai bus tau paskutiniai girdėti žodžiai šiandien!!!! 😠

9:54

Artis: Hehe😉 Kad jau užsiminei, kada grįši? Nuobodu vienam namuose.😜

Kim: Po kokios valandos.

Artis: Ok laukiu😇

|Po valandos|

-Aš namie! Nusimoviau batus ir įžengiau vidun. Kaip tylu. Staiga išgirdau

- KIM'AIIII !!!! Ir aš jau ant žemės suspaustas begemoto Artūro...

- Kaip aš tavęs pasiilgauuu~ Jis kuo labiau tuo smarkiau mane spaudė.

-Skaudaaaa... Artūrai ORO!! Ir jis mane paleidžia.

- Atleisk. Artūras atsistodamas man ištiesė ranką padėdamas atsistoti.

- Dėkoju. Ištiesiau jam ranką. Ir staiga Artūras įtraukia mane į savo glėbi.

- A-art-tūr-rai ? Kreipiausi į jį sutrikęs.Paleisdamas mane jis kažką sumurmėjo ir nuėjo svetainės link. O aš stovėjau ir bandžiau sau paaiškinti, kas čia ką tik įvyko. Bet mano mintis pertraukė Artūro balsas.

-Ar tu alkanas? Paklausė Artūras.

-Ne. Atsakiau. Jaučiausi labai pavargęs tad nuėjau į savo kambarį. Atsiguliau į lova. Rankas susidėjęs už galvos žiūrėjau į lubas. Ir nepajutau, kaip užmigau.

-Mmm...Artūrai...liaukis... Jutau, kai kažkas švelnaus vaikšto man ant krūtinės. Jokio atsakymo.

-Juk prašiau liautis. Aršiu tonu sakiau Artūrui. Bet apsidairęs pamačiau, kad Artūro kambaryje net nėra.

-Miauw...Mrrrrr. Pažvelgiau po savo palaidine.

- Kačiukas? Ką tu čia veiki mažyli? Paklausiau jo paimdamas jį į rankas. Jis tik sumiauksėjo. Atsistojau ir su kačiuku rankose žingsniavau Artūro kambario link.

- Ar miegi? Paklausiau jo belsdamas į duris. Tyla. Tikriausiai jis miega. Jau ruošiausi eiti, kai pro duris pasirodė Artūras trindamas akis lyg mažas vaikas prikeltas iš miegų.

- O Kim'ai čia tu. Pasakė jis žiūrėdamas į mane žvilgsniu, kuris sakė, kad manęs jis nenori matyti. Į tai nekreipiau dėmesio ir ištiesiau rankas su mažučiu kačiuku. Artūras pažiūrėjo į jį paskui į savo lova.

- Kada tu spėjai pabėgti? Klausė jis kačiuko imdamas jį iš mano rankų. Vis dar jausdamas mano egzistenciją čia, jis pažvelgė į mane. Ir rodydamas į kačiuką tarė.

- Shiro čia Kim'as, Kim'ai čia Shiro. Supažindino mus Artūras. Aš tik atsidusau ir patraukiau savo kambario link.

- Kim?! Bėgdamas iš paskos šaukė Artūras. Sustodamas prie savo kambario durų atsisukau į Artūrą.

- Šiandien aš pavargęs, papasakosi rytoj. Tariau jam. Jis tik linktelėjo galvą ir pasuko savo keliu. Įžengdamas į savo kambarį uždariau duris, pasiėmiau laptop'ą ir patikrinau Skype ar mama(teta) online. Net nespėjau patikrinti, kai jau ji pati man skambino. Aš nusišypsojau ir atsiliepiau.

- Kim'ai brangusis kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau! Šaukė mama su šypsena veide.

- Aš taip pat mama. Nors teta nėra mano tikroji mama, bet kaip sakoma tėvai ne tie kurie tave sukūrė, o tie, kurie tave užaugino.

- Taigi pasakok, kaip sakėsi susitikimas su tėčiu? Paklausė ji manęs. Šypsena iš jos veido dingo.

- Sakyčiau gan neblogai. Susitikome parke. Pakalbėjome. Aš jį šiek tiek aprėkiau. Pasakiau šypsodamasis. Mama šypsodamasi linktelėjo galvą.

-Tai ar susitaikei su juo? Susirūpinusi paklausė mama.

- Taip. Tiesa nežinojau ar jam atleisti ar ne, bet vėliau supratau, kad noriu būti su tėčiu ir aš jį myliu. Mama nusišypsojo.

- Šaunuolis, aš tavimi labai didžiuojuosi. Atsakė mama. Mes kalbėjome gan dar ilgai, kol mama privertė mane eiti miegoti, nes rytoj anksti keltis į mokyklą.

- Iki mama. Myliu.

- Labanaktis, bučiuoju. Palinkėjo mama siųsdama oro bučinį. Kai atsisveikinome padėjau laptop'ą ant rašomojo stalo ir panirau į miegą.

Hahaha mano istorija. Gal pastebėjimų turite ar šeip ko nors nesupratote. Nes tai mano pirmoji istorija. Tad nesmerkit taip manęs jei kas netaip. Laukiu nuomonių. :3