Is this life?Funny...

#Part 2#

Kelionė truko apie 4 valandas. Žvilgtelėjau į laikrodį Mhh dar turiu valandą pagalvojau. Reikia užkasti, be to po ilgos keliones nejaučiu kojų, reikia pajudėti, tad nuėjau į gretimiausią užkandinę.

|Po valandos|

Ėjau link sutartos susitikimo vietos kol galiausiai išvydau jį. Aš tiesiogine to žodžio prasme sustingau. Nežinau kaip man elgtis. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Viskas bus gerai. Nusiraminęs atsimerkiau o prieš mane jau stovi jis. Aš sutrikau ir vos nenukritau, jis mane pagavo. Atsisėdome ant suoliuko parke.

*Tyla*

Nei aš, nei jis nieko nesakome. Tylėjome gal kokį 10 minučių kol galiausiai jis pradėjo kalbėti.

-O tikru gražuoliu užaugai. Tikriausiai merginos laksto paskui tave. O kad tai būtu tiesa pagalvojau ir nusijuokiau.

- Ne. Mūsų mokykloje nėra mergaičių. Mergaitės tik blaškytu mūsų dėmesį. Atsakiau jam. Jis nusišypsojo.

-Tiesa mokslai svarbiau. O po to jau merginos. Ir vėl tyla. Nežinau ką jam papasakoti kad užsimegztu pokalbis.

-Tai kodėl grįžai? Paklausiau jo. Su nekantrumu laukiau jo atsakymo.

- Ar neaišku? Žinoma, kad susitikčiau su savo sūnumi. Atsakė jis žiūrėdamas į savo rankas. Ašara? Nejau jis verkia? Ne, tikriausiai tai lietus. Mhhh bet nelyja.

-Tu tikriausiai ant manęs labai pyksti arba nekent- nutraukiau jį, nežinau kodėl, bet nenorėjau, kad jis ištartu šį žodį.

-Ne taip nėra! Pasakiau gan garsiai jis net krūptelėjo.

-Žinau turėčiau ant tavęs pykti! Nes tu palikai mane vieną! Tu neįsivaizduoji, kaip man buvo skaudu, kai mane palikai. Aš vis prisimenu tą dieną, kai tu neatvažiavai manęs pasiimti! Aš vis laukdavau tavęs gal vis dėl to jie klydo ir tu grįši. Bet tu taip ir manęs neaplankei. Aš net galvojau Ką aš tokio padariau, kad tu mane palikai... Aš rėkiau ant jo, jutau kaip karštos ašaros bėga mano skruostais. Sugniaužiau rankas.

-A-aš net galvojau gal tu manęs nebemyli tėti. Ašaros riedėjo mano bet ir jo skruostais. Staiga pajutau šilumą. Tėtis mane stipriai apkabino.

- Atleisk man sūnau atleisk atleisk. Abu verkėme. Taip gal parbuvome apie 20 minučių kol baigėsi ašaros ir tėtis atsitraukė nuo manęs ir padėjo rankas ant mano pečių.

- Atleisk man prašau sūnau. Aš nežinojau ką jam atsakyti. Gal vis dėlto jam atleisti? Bet santykiams atkurti prireiks daug laiko.

-Aš... Aš tau atleidžiu... Tėti.

Mes susitaikėme. Buvo taip gera pamatyti tėti po tiek daug laiko. Aš tikrai jo pasiilgau. Mes dar šiek tiek pasivaikščiojome ir pakalbėjome. Paskui aš atsisveikinau ir išėjau. Buvo gan tamsu tad užsisakiau viešbučio kambarį. Prisileidau vonią karšto vandens ir atsipalaidavau. Apmąsčiau kas šiandien įvyko. Nusiprausiau ir nuėjau miegoti.

Laukiu nuomonių!:3