Is this life?Funny...

#Part 8#

<...>

-Baigta! Sušuko Artūras užversdamas knygą.

-Sveikinu...Atsakiau mieguistu balsu. Artūras atsistojo ant lovos ir šoko ant sofos, kurioje aš ramiai miegojau. Nuo Artūro šuolio nukritau nuo sofos. Neturėdamas jėgų atsistoti pasilikau gulėti ant žemės. Gulėdamas ant nugaros pajutau kaip Artūras atsisėda ant mano pilvo. Atsimerkiau ir žvilgtelėjau į jį.

-Artūrai nulipk man skauda. Mieguistu balsu pasakiau jam. Jis ignoravo mane ir toliau sėdėjo ant manęs.

-Kim'ai ar galiu tavęs paprašyti paslaugos? Mielu balseliu paklausė Artūras. Atsidusau.

-Kad jau paklausei, tai sakyk. Atsakiau jam. Jis išraudo ir giliai įkvėpė.

-Prašau tik nepyk. Ar galėtum užsimerkti? Rausdamas paprašė Artūras. Padariau, taip kaip jis prašė. Netrukus pajutau šiltą orą prie savo veido. Neišdrįsau atsimerkti. Kai netikėtai Artūro lūpos susijungė su manosiomis. Man tai buvo naują. Nežinojau ką daryti, tad nieko ir nedariau. Atsimerkiąs pamačiau kaip Artūras nutraukia bučinį ir užsidengia veidą rankomis.

-Artūrai kas per velnias? Paklausiau jo suglumęs.

- Aš labai atsiprašau Kim'ai, nežinau kaip tai įvyko. Atsiprašinėjo jis. Staiga jo veidu pradėjo riedėti ašaros.

-Kim'ai man atrodo, kad man patinka vaikinai, o ne merginos. Kukčiodamas pasakė Artūras. Patraukiau jo rankas jam nuo veido ir nuvaliau jo skruostu bėgančias ašaras. Jis pažvelgė į mane nesuprasdamas ką aš darau.

-Kas leidžia tau taip manyti? Atsakyk. Pasakiau žiūrėdamas į jo verkiančias akis. Jis nuleido galvą.

-Pameni tą dieną kai tave ignoravau? Paklausė jis aš linktelėjau galvą.

- Tą dieną aš norėjau išsiaiškinti ar aš tikrai...Ar man patinka vaikinai. Vengiau tavęs, nes ne norėjau, kad tu manęs nekęstum. Man mūsų draugystė yra labai svarbi. Nenoriu jos prarasti. Artūras dar labiau verkė. Atsidusau ir paguldžiau Artūrą ant savo krūtinės ir apkabinau jį.

-K-kim'ai k-ką tu d-darai? Sutrukęs paklausė Artūras. Aš nieko jam neatsakiau. Taip gulėjome kol pajutau, kad Artūras jau miega. Lėtai atsisėdau, paimdamas Artūrą į rankas. Paguldžiau jį į lovą, užklojau  ir pažvelgiau į jį.

-Viskas bus gerai Artūrai. Kol turi mane tau viskas bus gerai, juk vis dėl to mes geriausi draugai, o geriausi draugai visada vienas kitam padeda. Tyliai pasakiau Artūrui. Negalėjau patikėti, kad jam patinka vaikinau, bet dėl to tikrai nežadu jo išsižadėti, kaip draugo. O gal vis dėl to jis klysta ir jam vis dar patinka merginos. Su tokiomis mintimis užmigau.

<...>

Ryte atsikėlęs radau Artūrą mieganti ant grindų. Nuo stalo paėmiau Shiro ( Artūro katės) žaislą ir pervedžiau Artūrui per nosį.

Jis sutraukė veidą. Aš nusijuokiau ir dar kartą pervedžiau su žaislu jam per nosį. Staiga iš po lovos pasirodė ir pats Shiro, pamatęs, kad juda jo žaisliukas jis užšoko ant Artūro veido, ne gana to jis į savo šeimininko veidą įleido nagus. Artūro akys plačiai prasivėrė ir netrukus iš burnos pasigirdo klyksmas. Išsigandęs Shiro spruko iš kambario su papūsta uodega. Artūras atsisuko į mane ir susiraukė, kai mano rankose pamatė Shiro žaisliuką.

-Žinai jei norėjai mane nužudyti galėjai pasirinkti ir kitą būdą, o nenaudoti mano katino, kaip žudymo ginklo. Stodamasis pasakė Artūras.

-Štai. Padaviau jam servetėlė. Jis ją paėmė ir nusivalė tekantį kraują nuo kairiojo žando.

-Žinai aš daug galvojau apie tai ką man vakar vakare pasakei. Artūro akys išsprogo, kai užsiminiau apie vakarykšti mūsų pokalbį.

-O aš galvojau jog tai buvo tik sapnas. Gaila. Tu tikriausiai manęs nekenti? Nuleisdamas galvą paklausė ji.

-Ne nieko panašaus. Aš tik manau tu per greit priėmei sprendimą. Gal vis dėl to tau net nepatinka vaikinai. Atsakiau jam šiek tiek suglumęs.

-Aš tai žinau. Užtikrintai pasakė Artūras.

-Ir iš kur tu žinai? Jei niekada nebandei nei su mergina, nei su... vaikinu. Paklausiau jo jausdamasis šiek tiek nepatogiai.

-Kai aš bučiavau merginą man pasidarė nejauku ir nemalonu, niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs kartu su mergina, bet, kai pabučiavau vaikiną... Man tai patiko. Pabučiavęs vaikiną dar kartą nenorėjau sustoti. Bet kai pabučiavau vakar tave supratau, kad vistą tą laiką save apgaudinėjau sakydamas, kad man patinka merginos. Ar dabar suprati, kad aš žinau, kas man patinka. Aiškiai pabrėžė jis. Aš nežinojau ką jam atsakyti, tiesiog galvojau, kaip staiga apsivertė mūsų gyvenimai.

-Jei tu manęs nekenti aš suprasiu. Jei nori galiu net išeiti, jei tau nepatinka koks aš esu. Graudžiu tonu pasakė Artūras. Aš tikrai neketinau jo išmesti iš namų ar savo gyvenimo. Vis dėl to jis mano geriausias draugas ir priimsiu jį tokį koks jis yra nesvarbu ar jam patinka merginos ar ne.

-Aš suprantu tave. Tu mano geriausias draugas tad nepamiršk to, kad aš visada mylėsiu tave nesvarbu ar tau patinka merginos ar vaikinai. Bet man reikės šiek tiek laiko priprasti prie viso... šito. Atsakiau jam. Žiūrėjau, kaip juo skruostais teka ašaros.

-Ačiū, kad mane supranti ir nepalieki. Apkabindamas mane jis pasakė. Aš apkabinau jį taip pat.