Išgyventi neišgyvenamą

Trečias skyrius

-Turime nešdintis iš miesto,-kalbėjo Derekas, kol važiavo greitkeliu.

Kelyje nebuvo daugybės automobilių, kaip kad rodydavo filmuose, prasidėjus zombių apokalipsei. Tikriausiai visi išvažiavo iš miesto vos tik sužinoję apie virusą. Kartais aplenkdavome vieną kitą tuščią ir paliktą gatvėje automobilį, bet nesustojom.

Visi, buvę automobilyje, sėdėjo ir bandė susivokti, ar visą tai iš tiesų vyksta. Bandėme įžvelgti įrodymus, kad visą tai netikra. Jog viskas tik sapnas, iš kurio greit nubusim. Tačiau kiekvienas įveiktas kilometras sprunkant iš miesto tik paneigė visus apgalvojimus. Tai tikra. Būtent šią akimirką mes visi kartu sėdėjome dideliame Linkolno automobilyje, ir skaičiavome minutes, kol dar esame gyvi. Nes dabar nežinia, kada gali užklupti mirtis.

-Mums reikia rasti ligoninę,- išgirdau Lukreciją tariant ir pasisukau į ją.

Mergina laikė Linkolno galvą ant savo kelių, delnu glostydama jo degančius skruostus. Išsigandusiomis akimis ji žvelgė į mane.

-Linkolnui reikia gydytojo,-toliau kalbėjo ramiu tonu.

-Gydytojų tikriausiai jau nebėra,-pertraukė ją Derekas. Pasisukau į jį.-Rasime vaistinę. Prisiimsim vaistų ir bandysim patys jį gydyti.

Negaliu neigti- Derekas buvo teisus. Gydytojai tikriausiai jau visi žuvę arba ligoninės dabar jau tuščios. Juk, geriau pagalvojus, kas norėtų dirbti per pačią žmonijos gyvavimo pabaigą? Mes turėsim patys pasirūpinti Linkolnu.

-Kažkada ten stovėjo vaistinė,- parodžiau pirštu tiesiai į artėjantį pastato siluetą.-Nežinau, ar ji vis dar dirba.

-Nepabandę nesužinosim,-Derekas trumpam žvilgtelėjo į mane, šyptelėjo ir patalpino mano delną savajame.

Neilgai trukus mūsų pilkas automobilis stovėjo kelkraštyje, priešais tuščią pastatą. Virš jo ryškiai švietė žodis "Vaistinė". Aplinkui viskas, rodės, dar net nebuvo paliesta: jokių žybsinčių lempučių pavadinime, jokių išdužusių stiklų ar paliktų automobilių. Viskas buvo lyg įprastą dieną.

-Pabūkit automobilyje,-tarė Derekas ir pažvelgė į visus kitus.-Greitai grįšiu,-linktelėjo, žiūrėdamas į mane.

Vaikinas jau ruošėsi eiti, bet sulaikiau jį, sučiupdama už riešo.

-Eisiu su tavimi,-tariau.

-Ten gali būti pavojinga, Heil. Lik automobilyje.

-Ir dabar manai, kad po tokių žodžių išleisiu tave vieną? Einu kartu.

-Heile,-atsiduso jis.

-Derekai, neleisiu tau nieko daryti pačiam, supratai? Pasaulis pavojuje. Dabar tikriausiai likai man tik tu, taigi patinka tau tai, ar ne, aš eisiu ten, kur eisi tu. Supratai?-tariau griežčiau.

Derekas silpnai nusišypsojo.

-Tuomet eime, mano karingoji princese.

Šyptelėjau, linktelėjau ir nedrąsiai pradariau dureles. Kieme manęs jau laukė Derekas. Lėtai išlipau iš automobilio ir kartu su Dereku dairydamiesi įėjome į pastato vidų. Mums pravėrus duris, per patalpą nuaidėjo prie durų pritvirtinto varpelio aidas. Akimis peržvelgiau patalpą ir nedrąsiai žengiau tolyn. Palenkusi galvą žemyn, išvydau šalia kojų gulintį medžiaginį maišelį. Paėmusi jį į rankas, priėjau prie lentynų ir ėmiau pildyti jo turinį visais ten buvusiais vaistais. Tą patį darė ir Derekas.

-Paimk ir vandens atsargas,-parodžiau į vandens aparatą, stovėjusį netoliese, ant kurio viršaus puikavosi plastmasinė statinė su vandeniu.

Derekas padėjo savo maišelį ant žemės ir nubėgo prie aparato. Nusukęs vieną ten buvusią statinę, pastatė ją ant žemės.

-Nunešiu ją į automobilį,-staiga prabilo ir bėgte išlėkė pro duris.

Stebėjau, kaip vaikinas įdeda radinį su vandeniu į bagažinę ir vėl grįžta atgal.

-Mums reikės tvarsčių,-tarė jis prabėgdamas.

-Kažkas nutiko?-atsisukau į jį.

Derekas pakėlė maišelį su vaistais nuo žemės ir pažvelgė į mane.

-Nieko rimto. Tiesiog Linkolnas pamatė ant kojos puliuojančią žaizdą. Mums reikės ją dezinfekuoti ir apvinioti,-kalbėjo, kol rinko paskutinius vaistų likučius lentynoje.

Nieko nelaukusi ištuštinau stalčių, kuriame gulėjo tvarsčiai bei pleistrai, ir viską sukrovusi į maišelį perėjau prie kitų.

-Ar tau neatrodo keista, kad aplink nematyti jokių vaistinės savininkų ar net pačių vaistininkų?-kalbėjau nusisukusi nuo Dereko, nes kroviau paskutines dėžutes su vaistais nuo galvos skausmo.

-Nemanai, kad jie paspruko, išgirdę apie virusą?-sukikeno jis.

Jau ruošiausi atsakyti į vaikino žodžius, bet išgirdau lėtus žingsnius iš kambarėlio, buvusio pastato kampe. Abu pasisukome į garso sklidimo pusę. Žingsniai vis artėjo, netrukus pasigirdo ir tylus gargaliavimas.

-Arba jie tapo viruso aukomis,-atsidususi tariau, žvelgdama į pasirodžiusį negyvėlio siluetą.