Išgyventi neišgyvenamą

Dvidešimt Antras Skyrius

Pribėgau prie Kajaus, gulėjusio ant žemės.

-Vandens. Jo organizmui trūksta vandens, - lyg išprotėjęs aplink dairėsi Itanas.

Iš kuprinės išsiėmiau buteliuką su vandeniu ir įbrukau jį Itanui. Jis tik metė į mane išsigandusį žvilgsnį ir atsukęs buteliuką įpylė jo Kajui į burną. Vaikinas ėmė kosėti, o Itanas skubiai jį pasodino. Tuo tarpu Nikas, paėmęs iš Itano buteliuką, lėtai jį girdė, laikydamas už smakro.

-Na štai, - ramiai kalbėjo Itanas, laikydamas bendražygį. - Jautiesi geriau?

Kajus užsimerkęs palinksėjo.

-Ačiū,-padėkojo.

-Gali atsistoti? - paklausė jis dar kartą.

-Galiu, - pasiėmęs ramentus ir padedamas vaikinų jis pakilo nuo žemės.

-Tikrai galėsi eiti? - pasiteiravo prie jo priėjęs Džeksonas.

-Taip, - palinksėjo Kajus, - man viskas gerai.

-Eisiu prie tavęs, jei vėl pasijustum blogai, - pasisiūlė Nikas ir vėl patraukėm į kelią.

Kelio liko visai nedaug. Galiausiai išėjome ant plyno lauko ir sustojome.

-Įsikurkim, - tariau ir padėjau sunkią kuprinę ant žemės.

Džeksonas ištraukė dvi dideles antklodes ir vieną kelioninę palapinę. Kol vyriškiai statė pastogę, surinkau sausų šakų, akmenų ir, padariusi iš jų ratą, užkūriau mažą laužą, panaudodama greitai užsiliepsnojusias šakeles. Kuprinėse vis dar turėjom kelis pakelius makaronų, kuriuos pasiėmėm iš namo. Supyliau vandenį, kurį turėjau butelyje, į kelioninį puodą, kuris visą kelią tūnojo mano kuprinės dugne. Iš šakų padariusi atramas pakabinau puodą virš ugnies.

***

-Vakarienė ne pati skaniausia, bet tai vistiek maistas, - padėjau puodą į vidurį, ratu susėdusiems draugams.

Maistą ėmėme rankomis, taupydami kiekvieną mažytį gabalėlį, dalindamiesi su visais.

Po vakarienės, sėdint prie laužo, pasakojome istorijas. Kartais juokėmės, kartais rimtai klausėmės, tačiau buvo linksma. Akimirką net užmiršome pasaulį aplink mus. Buvome tik grupė stovyklautojų. Tik šį kartą viskas buvo kitaip.

Akimirką visi nutilo. Tiesiog klausėmės, kaip čirška laužas, ošia medžiai. Visą ramią akimirką netrukus pakeitė Niko delnų mušimas į kelius.

-Jie ateina, po vieną, lėtai, - pradėjo dainuoti. - Jie rėkia, o tu- stovi ramiai. Jie atbėga, o tu - nieko nedarai. Nes žinai - nužudyti jų neįmanoma.

Lėtai pakilau nuo žemės ir nuėjau toliau. Prisėdau ant mažo žolės lopinėlio ir žvelgiau į tolį. Temo. Buvo debesuota, taigi danguje nežybėjo žvaigždės, o pilnatį pasiekęs mėnulis savo šviesa bandė prasiskverbti pro jį dengiancius debesų pluoštus.

-Gražus vakaras, - Itanas prisėdo šalia.

-Taip, - atsidusau.

Vaikinas atsisuko į mane ir pasilenkė į priekį.

-Viskas gerai?

-Taip..-pamelavau.

-Nemeluok man, - suprato jis.- Matau, kad kažkas ne taip. Juk žinai, kad gali manimi pasitiketi.

-Tiesiog... Mačiau kai ką... Kai ką, kas vien prisiminus varo siauba, - prabilau. Nenorėjau niekam to pasakoti, tačiau po Niko dainos supratau, kad ne aš vienintelė tai mačiau. Tai buvo ne tik daina. Ji atspindėjo tikrovę, kas ir reiškė, kad Nikas tai žinojo. Todėl visi privalo žinoti, kas vyksta. - Tą dieną, kai išėjai manęs ieškoti, aš kai ką mačiau, - trumpam pasisukau į Itaną, o jis primerktomis žvelgė į mane. - Bėgdama išgirdau gargaliavimą, taigi sustojau. Ir netrukus priešais mane praėjo Derekas,-nutilau.

-Derekas?-nustebo. - Maniau, kad jį... Kad jis nužudytas.

-Jis ir buvo nužudytas,-atsisukau į vaikiną. - Jo galvoje žiojėjo šautinė skylė. Aišku, maniau, kad galbūt nepataikiau, galbūt kulka nepasiekė smegenų... Tačiau netrukus išvydau dar vieną. Šis buvo be viršugalvio. Jo kaukolė buvo tarsi nupjauta. Bet jis vaikščiojo, o šalia jo ėjęs kitas buvo visai be galvos, - susigraudinusi atsisukau į Itaną.

-Nori pasakyti, kad... - lėtai rinko žodžius vaikinas.

Ašaros kaupėsi, nebesugebėjau kalbėti, o Itano susirūpinęs ir liūdnas žvilgsnis tarsi prašė pasakyti ką nors gero. Ką nors, kas paneigtų tiesą, kurią jis jau suprato.

-Nužudyti jų neįmanoma, - pakartojau Niko dainos paskutinius žodžius ir mačiau, kaip Itanas susilpsta. Jis toli gražu nebeatrodė kaip karys, išgyvenusysis, o kaip jaunas berniukas, suprantantis, kad dabar bet kurią akimirką gali prarasti savo mylimus žmones.