Išgyventi neišgyvenamą

Dešimtas skyrius

- Man labai gaila, Heile,-prie manęs priėjo Nikas ir ruošėsi apkabinti, bet įsiutusi jį nustūmiau.

-Nereikėjo tau duoti man to ginklo!- šaukiau, o ašaros bėgo lyg lietus per audrą.- Galėjome tiesiog pabėgti!

-Heile, nešaùk. Prikviesi negyvėlius,-stengėsi nuraminti mane Nikas.

-Liepei man jį nužudyti!- nereagavau į prašymą.- Koks tu draugas! Puikiai žinojai, kaip jį mylėjau!- verkiau.- O liepei nužudyti! Tai kodėl,- stipriai jį pastūmiau,- pats nesiėmei šio veiksmo?!

-Ei!-tarp mūsų įsiterpė Lukrecija, užstodama Niką.- Gana, gerai?!- piktu žvilgsniu žiūrėjo į mane.- Kokio velnio tu taip puoli Niką?!- nusikeikė ji įpykusi.- Jis tau padėjo, neleido Derekui tau įkąsti, o tu taip jam atsidėkoji?!- ji akimirkai nutilo.- Be to, kodėl niršti? Juk tai ne paskutinė mirtis. Turi prie jų priprasti, pameni?- ir kurį laiką pastovėjusi nuėjo miško kryptimi.

Stovėjau nuleidusi galvą į žemę. Supratau, kad Lukrecija vis dar jaučia man neapykantą už Linkolno žūtį. Mano netyčia kažkada išsprūdę žodžiai dabar atsigręžė prieš mane pačią.

Pažvelgiau į Niką, kuris vis dar stovėjo toje pačioje vietoje ir žvelgė man į akis.

-Atleisk,-prabilau.- Nežinau, kad man pasidarė.

-Viskas gerai,-Nikas silpnai šyptelėjo.- Aš elgčiausi taip pat, jei kas nors būtų nutikę Lizai.

-Bet man nederėjo tavęs užpulti, aš...

-Viskas gerai, sakiau,-Nikas lėtai priėjo prie manęs.- Tai ir mano kaltė. Nederėjo man duoti tau to ginklo. Tiesiog... Tą akimirką nemąsčiau blaiviai... Atleisk.

Nuleidau akis į žemę.

-Kai aplink vyksta tokie dalykai, blaivas gali likti tik kvailys,-pakėliau akis į Niką.- Nikai, kas bus toliau?

Vaikinas silpnai šyptelėjo, suspausdamas lūpas.

- Kažkaip išgyvensim.

Kelis kartus palinksėjau ir vėl nudelbiau akis į žemę. Akis apsėmė ašaros ir sukūkčiojusi pravirkau.

-Ei, Heile,- ramiai prabilo Nikas ir priglaudė mane prie savęs,- viskas bus gerai.

-Nikai, Heile, bėkit!-suspiegė netoliese stovėjusi Liza.

Abu atsigręžėme atgal. Mūsų žvilgsnis sustingo ties negyvėliais, lėkusiais tiesiai į mus.

-Bėgam, bėgam, bėgam!- kartojo Nikas, švelniai stumdamas mane tolyn.

Visi skuodėme link miško, pasivydami Lukreciją. Vos po kelių akimirkų, pasiekę tamsoje paskendusį mišką, įlėkėme į jį. Bėgant po kojomis traškėjo sudžiuvusios medžių šakos, o kitos, atsikišusios nuo medžių, braižė veidus.

Pajutusi, kad buvau jau pakankamai nutolusi nuo negyvėlių, sustojau ir atsigręžiau atgal, norėdama įsitikinti, ar mano draugai sveiki. Tačiau viskas, ką regėjau, tebuvo tamsa, supusi mane iš visų pusių.

-Liza?!-šūktelėjau.- Nikai?! Lukrecija?!-dairiausi aplink, norėdama ką nors pamatyti ar išgirsti, bet ausis tepasiekė mano pačios garsus kvėpavimas, o akys tematė tamsoje besislepiančius medžius.

Bėgau atgal, vis dairydamasi, šaukdama kiekvieną iš draugų, bet atsakymo nesulaukiau.

Galiausiai suklupau ant šaltos ir drėgnos žemės, ir vienintelė šiluma, kurią tada jaučiau, buvo karštos ašaros, riedėjusios mano skruostais. Mano ausis pasiekė gargaliavimas, kuris sklido iš priekio. Skubiai atsistojau ir verkdama bėgau atgal, vis besiramstydama į medžius. Ašaros kliudė įžiūrėti vaizdą priekyje, o aklina tamsa tikrai nepagelbėjo. Vienas iš negyvėlių iššoko priešais. Atšokau atgal ir nubėgau į šoną, išvengdama numirėlio atakos.

Nesustojau. Vis bėgau tolyn ir tolyn, kol galiausiai suklupau ant žemės. Pravirkau. Negalėjau sustabdyti iš akių riedėti pradėjusių ašarų, nenumalšinau skausmo, slėgusio krūtinę ir plėšiusio iš vidaus. Norėjau šaukti, klykti, bet vietoj to tiesiog stipriai susiėmiau sau už plaukų ir stipriai užmerkiau akis. Stengiausi nusiraminti, stengiausi įtikinti save, kad dar niekas nebaigta.

Bet visos pastangos tai padaryti privesdavo prie Dereko mirties. Jis man buvo viskas. O netekusi jo aš netekau visko.