Išgyventi neišgyvenamą

Vienuoliktas skyrius

Supratau, kad ašaros niekuo nepadės, taigi nusibraukiau jas atgalia ranka, pakilau nuo žemės ir apsidairiau. Akys pavojaus neaptiko, taigi nusiėmiau kuprinę nuo pečių, pritūpiau ir ją atsegusi ėmiau raustis. Užčiuopusi buteliuką jį ištraukiau. Vandens jame buvo nedaug- užtektų tik kelioms valandoms. Gurkštelėjau jo kelis gurkšnius ir užsukusi įdėjau atgal. Dar paieškojusi radau virvę bei kišeninį peilį. Jį pasiėmusi atsidusau ir pažvelgiau į tolį. Tuomet atsistojau, užsimečiau kuprinę ant pečių ir suspaudžiau peilį rankoje.

Ieškojau vietos laužui įkurti. Buvo tamsu, drėgmė kilo iš po žemės, taigi šilumos šaltinis dabar buvo būtinas. Ėjau vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai sustojau, išvydusi tuščią, medžiais neapaugusią aikštelę, kurios viduryje puikavosi kažkada degusio laužo liekanos. Pribėgau prie jo, pritūpusi apžiūrėjau ir šiek tiek pakėlusi galvą apsidairiau aplinkui. Numetusi kuprinę ant žemės, atsistojau ir nubėgau tolėliau, kur buvo keli mažyčiai krūmeliai. Nulaužiau kelias šakas ir grįžau prie laužo. Dar kartą pasiraususi kuprinėje, radusi piniginę atidariau ją. Jos viduje buvo keli banknotai po 10 ir 5 eurus. Lėtai juos ištraukiau.

-Nemanau, kad dabar jus kažkur panaudosiu,-sukuždėjau ir suglamžiusi įmečiau juos į laužo vidurį. Tuomet paėmiau šakeles ir apstačiau jomis sumestus pinigus.

Tuomet iš kuprinės išsitraukiau degtukų dėžutę. Drebančiomis iš baimės ir šalčio rankomis vos ne vos uždegiau vieną degtuką ir pridėjau jį prie 5 eurų kupiūros, pakištos po šakomis, bet ši neužsidegė.

-Nagi,-sumurmėjau, degdama antrąjį degtuką ir pridėdama jį prie popierėlio. 

Šis tik pradėjo rūkti, bet netrukus užgęso. 

-Po galais!-nusikeikiau ir uždegiau dar vieną degtuką.-Nagi. Bent šįkart. Užsidek. 

Šį kartą popierėlis užsidegė, kartu uždegdamas ir kelias šakeles. Atsidusau iš palengvėjimo ir atsistojusi nuėjau prie to paties krūmo. Dabar jau išlaužiau visas šakas ir grįžusi dalį jų sumečiau į įsiliepsnojusį laužą. Tuomet atsisėdau prie jo, prisitraukiau kelius prie krūtinės ir pakėliau akis į dangų. 

-Per anksti išėjai, Derekai,-sušnabždėjau ir nuleidau žvilgsnį į laužą.-Praradau viską- tave, draugus, pasitikėjimą, viltį...-akyse kaupėsi ašaros.- Kaip man išgyventi?-vėl pakėliau akis aukštyn.- Kaip?

Nusnūdau vos kelias valandas, o išaušus išėjau ieškotis maisto. Ėjau įvairiais išmintais takeliais, perlipau per gulinčius nukirstus medžius, rankoje visą laiką laikydama peilį. Netrukus stabtelėjau, kuomet išgirdau kažką sušlamant. Sustingau ir dairiausi. Netrukus, visai priešais mane, iššoko pilkas kiškis. Jis judino ausis, krutino nosį, o man sujudėjus bandė pasprukti, bet kritau ant jo, rankomis sučiupdama už galinių kojyčių. 

-Atleisk,-sušnabždėjau ir peiliu bedžiau gyvūnėliui į pilvą.- Man reikia išgyventi,-tariau, o skruostu nuriedėjo ašara.

Ištraukiau peilį iš jo kūnelio, atsistojau ir paėmusi laimikį už ausų nešiausi į vietą, kurioje įsikūriau.

**

Bėgo dienos. Aš jau baigiau priprasti prie tokio gyvenimo- miške nebuvo daug negyvėlių, todėl galėjau ramiai miegoti naktimis. 

Tačiau vieną naktį, kuomet jau ruošiausi eiti miegoti, už medžių, tolumoje, pasigirdo gargaliavimas. Suklususi atsisėdau ir apsidairiau. Gargaliuojantys garsai artėjo, jų vis daugėjo, taigi man neliko nieko kito, kaip bėgti. Čiupau peilį, kuprinę, ir užsimetusi ją ant pečių skuodžiau tolyn nuo garso. Bet jis girdėjosi ir priekyje. Netrukus mane nubloškė iš kairės pusės iššokęs negyvėlis. Jis bandė įkasti man, bet rankomis nustūmiau negyvėlį į šoną ir atsistojusi bėgau toliau, kol šis nepradėjo manęs vytis. Negyvėliai ėmė plisti iš visų pusių. Man neliko nieko kito, kaip dar greičiau bėgti. Tolumoje trumpam žyptelėjo šviesa- tikėjausi, kad būtent ten yra mano draugai, taigi ėmiau bėgti kiek tik galiu greičiau. Šviesa žyptelėjo dar kartą, ir šįkart išvydau pastato siluetą. Gargaliavimai vis tilo, taigi aš galėjau bent šiek tiek atsikvėpti. Sustojau, rankomis atsirėmiau į kelius ir sunkiai kvėpavau. Tuomet, pakėlusi galvą, žvelgiau į vos už kelių metrų nuo manęs stovintį medinį namelį. Giliai įkvėpusi išsitiesiau ir nubėgau iki jo. Užlipusi laiptais aukštyn ėmiau belstis- girdėjau, kad kažkas buvo viduje. Ir tas kažkas tikrai nebuvo negyvėliai.

Po kurio laiko durys lėtai prasivėrė. Tarpduryje pasirodė maždaug keturiasdešimtį perkopęs vyriškis, kuris dabar žvelgė į mane ir laukė, kol kažką pasakysiu.

-Padėkit man,-tariau tyliai.

Vyriškis iškišo galvą ir apsidairė. 

-Džeksonai, kas ten?-išgirdau vaikino balsą ir netrukus šio balso savininkas sustojo tarpduryje. 

Jis vilkėjo tamsiai žalią džemperį, pilkas kelnes. Vaikino tamsūs plaukai buvo tvarkingai sušukuoti. Pažvelgęs į mane jis kurį laiką stovėjo sustigęs: nejudėjo, jo akys žvelgė į manąsias, lyg būtų pamatęs kažką, ko nematė jau kurį laiką. Tuomet jis kelis kartus sumirksėjo ir pažvelgė į vyriškį, stovėjusį prie jo.

-Ji prašo jai padėti,-prabilo vyriškis, žiūrėdamas į mane.

-Džeksonai, mūsų ir taip jau per daug. Nebeišmaitinsim dar vieno žmogaus. Ir taip patys vos laikomės, nejaugi nematai?-mojavo rankomis į šalis tamsiaplaukis. 

-Galiu padėti jums ieškoti maisto,-įsiterpiau.

Abu vyriškiai sužiuro į mane.

-Tu? Padėsi mums medžioti?- prabilo jaunuolis.- Tu juk mergina,- nusijuokė jis.-Tikriausiai vien nusilaužusi nagą mirtum vietoje. 

Mano viduje virė pyktis. Buvau per daug išvargusi tiek fiziškai, tiek emociškai, taigi tokie žodžiai mane graudino ir pykdė. Sugniaužiau kumščius ir įkvėpiau oro.

-Beveik visą savaitę gyvenau sunkiomis sąlygomis. Neturėjau vandens jau po pirmosios dienos, taigi rinkau ryto rasą, kad bent šiek tiek atsigerčiau,- abu vyriškiai stovėjo ir klausėsi, o mano akyse kaupėsi ašaros.- Prasidėjus virusui privalėjau nužudyti geriausią savo draugą, nes jis to prašė, už ką dėl to dabar manęs nekenčia jo mergina. Paleidau kulką savo vaikinui į galvą, kuomet jis pavirto vienu iš negyvėlių,- mano skruostu nuriedėjo ašara.- Praradau draugus ir nenutuokiu, ar jie dar sveiki ir gyvi. Taigi viskas ko prašau, tėra priimti mane į savo namus, kol atgausiu jėgas. Padėsiu jums medžioti, gaminsiu valgį, darysiu viską, ką liepsit. O kai jausiuosi geriau- išeisiu.

Po tokios kalbos nei vienas iš vyriškių neprabilo. Jie tiesiog žvelgė man į akis ir kažką mąstė.

-Kuo tu vardu?- prabilo vyresnysis, kaip supratau, vardu Džeksonas.

-Heilė,-atsakiau greitai.

Džeksonas dar kelias akimirkas žvelgė į mane, tuomet nusišypsojo ir ištiesė man ranką.

-Sveika prisijungusi prie mūsų, Heile,-prabilo.

Mano veide nušvito šypsena, kai tuo tarpu jaunuolis, stovėjęs šalia, reiškė pasipiktinimą. Man įėjus vidun, jaunuolis prabilo:

-Džeksonai, ką tu darai?! Ji tik kels papildomų rūpesčių!

Tačiau Džeksonas tik lėtai pakėlė akis, žvilgtelėjo į vaikiną ir tarė:

-Čia viską sprendžiu aš, Itanai. Nepamiršk to.

Džeksonas priėjo prie manęs.

-Eime prie kitų,-tarė jis ir apglėbė mane viena ranka per pečius.

Įėjus į ervią patalpą, kurioje buvo daug žmonių, Džeksonas prabilo:

-Turime naują atvykėlę!

Kuomet visi atsisuko, aš sustingau. Aplink apvalų stalą sėdėjo penki žmonės, kurių trys buvo mano draugai- Nikas, Liza ir Lukrecija.

-Heile,-Nikas skubiai pakilo nuo kėdės ir pribėgo prie manęs.

Jis nieko nelaukęs apdovanojo mane stipriu apkabinimu. Užmerkiau akis.

-Džiaugiuosi tave čia matydamas,-sušnabždėjo Nikas.

-Aš taip pat,-tyliai atsakiau ir nusišypsojusi padėjau galvą Nikui ant peties.