Išgyventi neišgyvenamą

Penktas skyrius

Taip begalvodama priėjau prie draugų. Greitai nusivaliusi ašaras nusišypsojau ir vaidinau, lyg nieko nebuvo.

-Lukrecija?-kreipiausi į draugę. Mergina atsisuko. Jos rudos akys skenavo mano veidą.-Linkolnas tave kviečia,-linktelėjau galvą į automobilio pusę.

Lukrecijos akys žaibo greičiu peršoko nuo manęs prie automobilio ir ji nubėgo link jo. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės priėjau prie Dereko. Jis apglėbė mane viena ranka.

-Linkolnui viskas gerai?-paklausė jis.

-Taip,-pamelavau.

Nenorėjau, kad visą tiesą sužinotų ir Nikas su Liza, taigi lėtai nutempiau Dereką tolėliau.

-Reikės paieškoti vaistų nuo karščiavimo,-prabilo Derekas.

Susigraudinau ir apsisukusi apglėbiau vaikiną. Jis mane. Priglaudžiau savo skruostą prie jojo.

-Linkolnui įkando,-sušnabždėjau jam į ausį.

Derekas lėtai atsitraukė ir prisimerkęs pažvelgė į mano akis.

-Ką?

-Jis parodė man įkandimo žymę. Ir paprašė, jog...- man buvo sunku kalbėti.-Paprašė, jog po pokalbio su Lukrecija jį nužudyčiau,-rankomis užsiėmiau už veido.-Aš negaliu to padaryti, Derekai,-vaikinas priglaudė mane prie savęs.-Negaliu,-pravirkau.

-Gal tai ne įkandimo žymė?-bandė taisyti padėtį vaikinas.-Gal tiesiog infekciją pasigavusi žaizda iš seniau?

-Tai įkandimo žymė...-sušniurkščiau nosimi ir atsitraukiau.-Ir su kiekviena minute jam darosi vis blogiau...

-Bet jeigu jis prašo tavęs pagalbos, galbūt yra vienintelis būdas, kaip gali jam padėti? Jei Linkolnas to prašo, turėtum jo paklausyti.

Nieko nebepratariau- kalbėti man buvo per daug sunku.

-Kai ateis Lukrecija, neleisk jai artintis prie automobilio,-paprašiau ir nusivaliau ašaras.

-Linkolnas kviečia tave,-staiga išgirdau merginos balsą už savęs. Atsisukusi išvydau artėjančią Lukreciją.-Eik,-nusišypsojo ir sustojo prie manęs ir Dereko.

Dar kartą pažvegiau į Dereką. Jis nepastebimai linktelėjo. Atsidususi patraukiau link automobilio. Įlipusi į jį uždariau duris ir pažvelgiau į Linkolną. Jis ištiesė man peilį. Mano skruostais ėmė tekėti ašaros. Nedrąsiai paėmiau juodą peilį iš Linkolno ir pažvelgiau į jo akis.

-Man vis sunkiau kvėpuoti,-prabilo sunkiai alsuodamas.-Greitai tapsiu vienu iš jų. Turi paskubėti.

Jis atrėmė galvą į langą ir atsuko man kaklą.

-Įsmeigusi jį- pasuk,-tarė.

Skubiai pasilenkiau ir apkabinau draugą. Jis lengvai uždėjo savo rankas ant mano kūno. Pakštelėjau jam į skruostą.

-Norėčiau, kad būtų kita išeitis,-sušnabždėjau ir lėtai atsitraukiau.

-Aš taip pat,-atsakė ir pažvelgė į mane.-Apsaugok juos, gerai?

Linktelėjau ir Linkolnas užsimerkęs vėl nusuko galvą į šoną.

-Aš pasiruošęs,-tarė.

Iškėliau peilį ir pridėjau jo smailųjį galą prie Linkolno kaklo. Užsimerkusi ir sukandusi dantis, staigiu ir stipriu spustelėjimu įgrūdau peilio ašmenis į Linkolno kaklą. Tuomet jį pasukau ir ištraukiau.

Vaikinas paskutinį kartą įkvėpė, sušnabždėjo "ačiū" ir nustojo kvėpuoti. Laikiau kruviną peilį rankoje. Žvelgė į mirusį vaikiną lyg pasidavusi. Lėtai pradariusi duris išlipau iš automobilio ir, mano kojoms palietus žemę, paleidau rankoje laikytą peilį. Šis nukrito ant žemės, nuspalvindamas ją raudonu krauju. Žvelgiau į vieną tašką, o ašaros plūdo iš mano akių, suliedamos vaizdą. Nemačiau nieko. Tiesiog girdėjau Lukrecijos klyksmą, kai ši pribėgusi išvydo negyvą savo draugą.

O aš nieko nedariau. Tiesiog stovėjau ir nesijudinau iš vietos.

Vis dar negalėjau patikėti, jog ką tik nužudžiau geriausią savo draugą.