Išgyventi neišgyvenamą

Aštuntas skyrius

Visą kelią visi tylėjo. Automobilyje tvyrojo slogi atmosfera.

- Derekai,- išgirdau Lukrecijos balsą.

- Taip?- vaikinas žvilgtelėjo pro priekinį veidrodėlį į merginą, sėdėjusią gale.

Ji žvelgė pro galinį langą ir netrukus pasisukusi pažvelgė į priekį.

- Mus vejasi,- išgirdau ją tariant.

Žvilgtelėjau pro šoninį veidrodėlį. Ji nemelavo. Mūsų automobilį vyjosi ne mažiau kaip devyni negyvėliai. Derekas perjungė bėgį, dar labiau nuspaudė greičio pedalą ir nutolo nuo jų. Tačiau negyvėliai nebuvo paskutiniai. Iš visų pusių jų ėmė plūsti dar daugiau. Vieni lindo po ratais, kiti šoko tiesiai ant automobilio, savo negyvomis rankomis daužė langą. Derekas sukiojo automobilio vairą į visas puses, bandydamas atsikratyti puolančių būtybių, tačiau vienai jų atsikabinus, "prilipdavo" kita.

- Mums galas,-girdėjau panikuojant Lukreciją,- Mums tikrai galas.

- Nurimk, Luk,- prabilo Nikas ir persisvėręs paėmė merginos ranką. Liza, gulėjusi ant jo krūtinės, atsikėlė ir atsisėdo į normalią keleivio padėtį,- Viskas bus gerai.

Mačiau Lizos veidą, kuomet Nikas švelniu žvilgsniu žiūrėjo į Lukreciją. Ji nepavydėjo. Tiesiog jautėsi nematoma. Jai buvo baisu ne mažiau nei mums visiems, tačiau Nikas dabar guodė tik Lukreciją.

-Ei,- tariau tyliai ir persisvėrusi suėmiau Lizos ranką. Ji pažvelgė į mane.- Mes tai ištversim,- silpnai šyptelėjau.

Ji nusišypsojo, šiek tiek linktelėjo ir nusisuko į langą. Nepaleisdama jos rankos pasisukau į Dereką. Stengiausi ignoruoti susidariusią situaciją. 

- Derekai,- tačiau jis nė nepasisuko. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į kelio ruožą. Jo kakle ryškėjo venos, kurios atsirasdavo jam nervinantis. Vaikino kaktoje ėmė plisti mažyčiai prakaito lašeliai.- Mažuti,- tariau garsiau ir šįkart patraukiau jo dėmesį. Jis trumpam pasisuko į mane ir vėl susitelkė į kelią.- Aš tikiu, kad tau pavyks,- prabilau tyliai, bet jis tai girdėjo, nes šviesiaplaukis stipriai suspaudė vairą, iki galo nuspaudė greičio pedalą ir nurūko į priekį, pertrenkdamas kelyje besipainiojančius negyvėlius. 

Ir po kelių minučių kelyje vėl buvome vieni. Po truputį temo. Ir mūsų nelaimei, Derekas sustojo pakėlėje ir nusikeikė.

-Kas nutiko?-paklausiau ir atsitraukiau nuo Lizos, paleisdama jos ranką. Visi sėdėjo savose vietose ir laukė Dereko atsakymo.

- Baigėsi degalai,- tarė jis, pasirėmė ranka į dureles ir atrėmė į ją galvą.

- Ką darysime dabar?- paklausiau.

- Nežinau,-Derekas atsakė pasidavusiu balso tonu. Jis abiejomis rankomis užsiėmė už veido.- Aš nežinau.

-Ei,-uždėjau delną ant jo rankos ir patraukiau ją nuo veido. Vaikinas pažvelgė į mane,- juk jie ankščiau ar vėliau turėjo baigtis. Keliausime toliau pėsčiomis,- kalbėjau ramiai.- Apsiginkluosime viskuo, ką rasime. Susiieškosime kitą automobilį ir juo vyksime toliau. Gerai?- paklausiau ir šiek tiek šyptelėjau.

Po kelių minučių tylos Derekas linktelėjo.

-Gerai,-atsakė jis tyliai.- Gerai,- tarė dar kartą garsiau,-pasiimsime visus būtiniausius daiktus. Apsiginkluosime ir keliausime.

Nors šis planas nei vieno nežavėjo, vis dėlto, likti negalėjome. Taigi nieko nelaukdami atsidarėme automobilio dureles ir išlipome. Apsidairiau. Tolumoje girdėjosi negyvėlių gargaliavimas, vietomis- keistas spiegimas. 

-Skubiai pasiimkime daiktus ir eime,- išgirdau Dereką tariant. 

Jis pravėrė bagažinę, iš jos išėmė mūsų kelionines kuprines, maisto atsargas, gesintuvą, kirvį ir dar kelis reikalingiausius daiktus. Tuomet, užsidėjęs kuprinę ant pečių, pasisuko į visus kitus. 

-Pasiruošę?-paklausė.- Atsakymas "ne" netinka,- staiga prabilo ir atsiduso.- Eime.

Patraukėme į priešingą pusę nuo negyvėlių, kuriuos girdėjome tolumoje. Priekyje matėsi miškas, kuris temstant atrodė baugiai.

- Vis dar mąstau, ar tai gera mintis,- išgirdau Dereką tariant. Jis priėjo prie manęs ir žingsniavo šalia.

-Gera mintis palikti automobilį?-paklausiau.

Vaikinas linktelėjo, o akimis skenavo aplinką.

- Galėjau eiti vienas. Būčiau suradęs kitą automobilį ir atvykęs jūsų pasiimti. Dabar visiems gręsia pavojus,-kalbėjo toliau.

-Nebūčiau leidusi tavęs vieno, juk žinai tai. O su manimi būtų keliavusi Liza. Nikas nebūtų leidęs jai keliauti, taigi eitų kartu. O Lukrecija prisijungtų, nes tikrai neliktų viena. Taigi, vienaip ar kitaip, visi būtumę išėję,- nusišypsojau.

Derekas pasisuko į mane. Jis pažvelgė į mano ranką ir ją suėmė.

-Heile, aš turiu prašymą,- prabilo jis tyliau, žvelgdamas į mūsų susikibusias rankas.- Jeigu mane sučiups negyvėliai... Noriu, kad nužudytum mane,- jis pažvelgė man į akis.- Neleisk man tapti vienu iš jų. Sutarta?

-Tu nevirsi vienu iš jų,-tariau griežčiau.

Derekas žvelgė man į akis.

-Dabar pasaulis nebenuspėjamas,-ir nusisukęs vėl apsižvalgė aplinkui.- Mirtis pati seka mums už nugarų,- sušnabždėjo jis ir žvelgė į priekį.

Kažkur tolumoje girdėjosi negyvėliai. Su kiekvienu jų išleistu garsu atrodė, jog jie artėja.

Nors, tiesą pasakius, taip ir buvo.