Išgyventi neišgyvenamą

Dvyliktas skyrius

Sėdėdama prie stalo nuolat jaučiau tamsiaplaukio piktą žvilgsnį, įsmeigtą į mane.

-Ak, visai pamiršau,-staiga sukikeno Džeksonas.-Nepristačiau tau mūsų gyventojų,-draugiškai šypsodamasis žvelgė į mane.

Pakilęs nuo kėdės, jis ranka parodė į ilgų, šviesių plaukų merginą žaliomis akimis. Ji buvo be galo gležna, tačiau draugiška jos šypsena privertė ir mane nusišypsoti. Balti marškinėliai buvo keliais dydžiais jai per dideli, tačiau gražiai krito ant josios kūno.

-Tai Meri Džouns,-pristatė jis merginą.

Šalia jos sėdėjęs šiek tiek šviesesnių, nei rudi, plaukų savininkas, mėlynomis it rugiagėlė akimis žvelgė į mane ir nežymiai šypsojosi. Jis buvo šiek tiek apkūnokas, tačiau, maniau, kad tie papildomi kilogramai jam tiko. Šalia vaikino kėdės buvo atremti ramentai, taigi supratau, kad arba jis, arba Meri, yra paralyžiuotas.

-Tai Kajus Parkenson,-pristatė, ir vaikinas man linktelėjo.

Padariau tą patį.

-O tai,-vyrukas žvelgė į jaunuolį, pasitikusį mane prie durų. Pasisukau į jį ir aš. Vaikinas sėdėjo susikuprojęs, o supratęs, kad atėjo jo eilė būti pristatomam, pakėlė akis į Džeksoną. Vaikinas vilkėjo tais pačiais drabužiais, o jo veide vis dar buvo matyti ta pati arogancija ir pyktis,-Itanas Greisonas.

Vaikino rudos akys netrukus persimetė į mane. Jo šaltas, kiaurai mane veriantis žvilgsnis, nagrinėjo mano kūną.

Nesupratau, ką jam padariau, tačiau žinojau, kad jis manęs nekenčia.

-Itanai, malonėk atnešti Heilei lėkštę,-maloniai paprašė Džeksonas.

-Nereikia,-skubiai jį pertraukiau,- galiu atsinešti ir pati,-tačiau tik tai pasakiusi supratau, kad dar nesiorientuoju šiuose namuose.

-Šiandien pabūk mūsų svečias,-vėl maloniai prabilo Džeksonas.-Itanai, atneši?

Vaikinas vėl pažvelgė į mane piktu žvilgsniu ir pakilęs nuo stalo išėjo.

-Kas Itanui?-tyliai paklausė Meri, vaikinui išėjus.

-Nežinau,-truktelėjo pečiais vyriškis.-Pirmą kartą matau jį tokį.

-Manau, tai per mane,-įsiterpiau ir visų žvilgsniai atsidūrė ant manęs.-Vos man atėjus jaučiau atstumiamą energiją, sklindančią iš Itano.

-Tai tikrai ne dėl tavęs, Heile,-nuramino mane Liza, sėdėjusi man iš dešinės.

-Gal galėčiau gauti vandens?-pakeičiau temą, neleisdama Džeksonui prabilti.

-Rasi jo virtuvėje,-draugiškai prabilo Meri.-Gal tave palydėti?-pasisiūlė.

-Nereikia,-atsistojau ir paėmiau stiklinę nuo stalo.-Rasiu,-ir nusišypsodama nuėjau.

Įžengusi pro slenkstį patekau į virtuvę. Tačiau nėjau toliau nei žingsnio, o stovėjau prie įėjimo ir stebėjau lėkštės ieškantį Itaną. Pamatęs mane jis vėl persimainė. Spaudžiau stiklinę abiejomis rankomis ir lėtai pajudėjau link butelio su vandeniu, stovėjusio ant stalo. Praeidamas, Itanas stipriai trenkėsi į mane pečiu, kas privertė mane paeiti kelis žingsnius atgal.

-Tavo lėkštė bus ant stalo, princese,-suurzgė sarkazmo kupinu balsu nueidamas.

*

-Heile, išvykstam!-išgirdau Džeksoną šaukiant.

-Ateinu!-šūktelėjau, užsimesdama ant pečių kuprinę ir už bato užsikišdama peilį.