Išgyventi neišgyvenamą

Tryliktas skyrius

Grįžusi į kambarį persirengiau ir nuėjau į svetainę. Ant sofos sėdėjo Nikas su Liza, kurie, pamatę mane, nusišypsojo. Pritardama jiems šypsniu, patraukiau į virtuvę, kur maistą ruošė Meri. Vos įžengusi sustojau, išvydusi į stalą nugara atsirėmusį Itaną, kuris dabar žvelgė į mane. Žinoma, kaip visada, paniekos pilnu žvilgsniu. Neilgai trukus, vaikinas paliko virtuvę. Nuleidau akis į žemę ir priėjau prie Meri, kuri pjaustė vakarykštį laimikį.

-Gal reikia pagalbos?-tariau, žvelgdama, kaip ji darbuojasi.

-Jei gali, paruošk lėkštes,-nusišypsojo ji.

Linktelėjau ir nuo stalo paėmusi lėkštes nunešiau jas į valgomąjį. Išdėliojusi jas grįžau į virtuvę ir atsisėdau ant kėdės, buvusios netoliese.

-Nenusisekusi medžioklė, a?-pajuokaudama trumpam atsisuko į mane Meri.

-Taip,-atsidusau.-Medžiojome ne mes, o mus...

-Tau nieko nenutiko?-pasiteiravo.

-Ne,-atsakiau.

Baigusi kepti mėsą, ji sukrovė jos gabalėlius į vieną bendrą lėkštę ir, kartu su ja rankose, atsisuko į mane.

-Pietūs paruošti,-nusišypsojo.

Šyptelėjau ir pakilusi nuėjau paskui merginą į valgomąjį.

-Pietūs!-sušuko Meri ir prie stalo ėmė rinktis žmonės. Atsisėdau prie Niko, įsitaisiusio eilės vidury. Jam iš dešinės prisėdo Liza.

Iš stalo kampo, man iš kairės, įsitaisė Džeksonas, o priešais mane- Itanas. Visi valgėme tylėdami, tačiau, pietums einant į pabaigą, Džeksonas prabilo:

-Ar judu sveiki?-supratau, kad kreipėsi į mane ir Itaną, taigi abu pakėlėme žvilgsnį nuo maisto ir, pažiūrėję į vyriškį, linktelėjome. Vėl nudelbiau akis į savo lėkštę.-Nebuvot užpulti?-vėl paklausė jis.

Mintyse iškart iškilo vaizdiniai iš medžioklės, kuomet buvau užpulta, bet Itanas mane išgelbėjo.

Lėtai ir beveik nepastebimai pakėliau akis į priešais sėdintį vaikiną. Šis padarė tą patį. Jis nežymiai pasukiojo galvą.

-Ne,-pamelavau ir Itanas, lyg niekur nieko, toliau baiginėjo savo maistą.

-Kaip judu nuo jų pasprukot?-toliau kamantinėjo Džeksonas.

-Padarėme lanką ir bėgome namo, išvengdami negyvėlių atakos,-skubiai atsakė Itanas.

-Lanką?-vyriškis primerkė akis.-Ir jūsų nepačiupo?-rodos, nepatikėjo jis.

-Ne,-gana draugiškai atsakė Itanas ir, paėmęs savo tuščią lėkštę, pakilo nuo stalo.

**

Naktį mane kankino nemiga, taigi pakilau iš lovos ir tyliai nuėjau į virtuvę. Akys buvo apsipratusios su tamsa, todėl tiesiu taikiniu ėjau prie stalo, ant kurio stovėjo buteliai su vandeniu. Atsukusi vieną ir įsipylusi jo turinio į stiklinę, gurgštelėjau.

-O maniau, kad nesi tokia protinga, kad suprastum, kuomet reikia meluoti,-staiga išgirdau prikimusio Itano balsą.

Atsisukau atgal ir išvydau link manęs einantį vaikiną. Net ir tamsoje matėsi jo ryški žandikaulio linija ir šiek tiek suvelti plaukai- meluočiau sakydama, kad jis atrodė negražiai. Jis buvo simpatiškas, tačiau piktas kaip alkanas vilkas... Priėjęs jis pasiėmė butelį su vandeniu ir atsisukęs jo atsigėrė.

-Tik vis dar manau, kad padariau klaidą tą sakydama,-sumurmėjau ir, padėjusi stiklinę, patraukiau link išėjimo.

-Man įdomu, kodėl šiandien, prie pietų stalo, nestebinai savo istorijomis, kurios turėtų suvirpinti mūsų širdis ir priverstų tave guosti,-prabilo jis, taip priversdamas mane sustoti.-Žinai, aš tikrai abejoju, ar tame miške, ar net pačią pirmąją virusi dieną, buvo taip baisu, kaip, kad pasakojai.

Lėtai atsisukau į jį ir šiek tiek nusišypsojau.

-Tu teisus,-tariau, kas privertė Itaną nustebti.-Nebuvo taip baisu, kaip pasakojau,-trumpam nutilau.-Buvo daug baisiau.

-Palik šiuos namus, Heile,-tyliai ir lėtai prakalbo vaikinas, pakeisdamas temą.

-Ne tu mane čia priėmei, ne tu ir išvarysi,-atkirtau.

-Džeksoną perkalbėti nesunku,-toliau kalbėjo.-Vienas melagingas pokalbis su juo, ir tavęs čia nebeliktų.

-Tai pirmyn!-sušukau, trūkus kantrybei.-Eik, sakyk! Praėjo jau savaitė, tai kodėl tu vis dar ten nenuėjai, jei jau taip erzinu tave savo buvimu?! Ir išvis, nemanai, kad padarei klaidą šiandien mane išgelbėdamas? Galbūt taip būtų buvę paprasčiau manęs atsikratyti? Viso labo, tai tik nelaimingas atsitikimas medžioklėje. Juk sugebėtum sukurti įtikinamą istoriją, tiesa?-tariau įpykusi.

Itanas nieko neatsakė. Rodos, rudaakį pribloškė mano staiga išsiveržęs pyktis. Jis tiesiog žvelgė į mane ir tylėjo. Pasigirdo laiptais lipančio žmogaus žingsniai. Netrukus prie manęs atsistojo Džeksonas.

-Kas čia vyksta?-paklausė tyliu ir prikimusiu balsu.

Piktai žvelgiau į Itaną ir lėtai prabilau:

-Nieko. Mes tik kalbėjomės,-ir apsisukusi išėjau į savo kambarį.