Mokykloje beveik visą laiką praleidau būdama šalia Calum. Jausdavausi labai nejaukiai jei jis kažkur nueidavo, todėl atrodžiau kaip jo uodega sekiojanti iš paskos.
Šiandien susipažinau su keliais Calum draugais, Drake, Simon ir Nate.
Keista, bet ši mokykla man atrodė jaukesnė, nei kur mokiausi Londone. Visi atrodo gan draugiški. Na žinoma nėra visi labai malonūs, bet juk realybė tokia.
Papietavę ėjome link valgyklos išėjimo, pasisukusi norėjau paduoti lapelį "Kokia pamoka?" Calum, bet ten jo nebuvo.. Kur jis? Ne, jis negalėjo manęs palikti. Dabar išvis stovėjau viena, kažkur prie valgyklos. Šimtai mokinių braunasi vienas pro kitą, o pažystamų veidų nulis. Man tuoj prasidės panika, pati sau net įžnybiau, nes nesupratau ar tai tik netikęs sapnas ar viskas vyksta čia ir dabar.
Pasiknaisiojusi kuprinėje radau šiandien gautą tvarkaraštį, dabar matematika. Išvis kur tokį kabinetą rasti? Antroje pusėje buvo surašyti kabinetų numeriai, bet aš visiškai nesusigaudžiau tarp visų tų skaičių.
Nuskambėjo skambutis. Puiku. Ačiū Calum. Pirma diena ir aš vėluoju į pamoką.
Greitai pradėjau eiti į priekį, nors net nežinojau kur einu. Bandžiau susirasti reikiamą kabinetą. Kolidoriai greitai tapo tušti, o aš kaip buka varna stovėjau ir nežinojau ką daryti. Pradėjau bėgti link antro aukšto ir bėgdama laiptais nė nežiūrėjau į priekį, stebėjau kiekvieną laiptelį ant kurio skubindamasi dedu kojas.
Yra vieną kartą nutikę taip, kad labai skubėjau lipti laiptais ir susipynus kojoms kvailai suklupau ant jų. Smagiausia buvo tai, kad man dar iš paskos ėjo vienas vaikinas ir žinoma pasirodžiau kaip tikra nevykėlė.
Kokia nevėkšla buvau, tokia ir likau. Taip. Atsitrenkiau į kažką. Vos spėjau susilaikyti už turėklo, nes būčiau išsiplojusi kaip blynas ant žemės.
Norėdama kaip nors apgailestaujamu žvilgsniu atsiprašyti to žmogaus, pakėliau akis į tą asmenį.
Išvydusi kas tai, aš tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau.
Tai.
Tai. Jis.
Tas blondinas.
Mėlynų lyg jūra akių blondinas.
Niall.
-Aš atsipra...-nustojo kalbėti jis. Jis atrodė pasimetęs.
-Lucy?
Aš apstulbusi linktelėjau. Nė neįsivaizdavau, kad dar kažkada gyvenime pamatysiu jį. Aš visiškai kitame mieste..
-A.. Aš. O Dieve. Nesitikėjau to.-jis staigiai mane apkabino ir stagiai paleido.
Aš to irgi nesitikėjau.
Niall pirštais perėjo per savo vešlius plaukus, atrodo nežinojo ką daryti ar ko paklausti.
-Aleisk. Nežinau kas man. Aš nustebęs, kad sutikau tave po šitiek laiko.. O tada sutikau tave Londone. Ka tu veiki Brightone, šioje mokykloje.
Telefone greitai suvedžiau tekstą: "Dabar aš čia gyvenu ir mokausi. Mano tėvai išsiskyrė."
Niall perskaitė ir pasakė:
-Oh. Na tikiuosi tau čia patiks.
"Ką tu čia veiki? Kodėl tu šiame mieste?"
-Na aš čia gyvenu.. O jei klausi ką veikiu mokykloje, tai čia dirba mano brolis. Norėjau ilgai to paklausti.. Kodėl man neparašei?- blondinas šiek tiek nuliūdo ir nuleido akis į žemę.
Tik dabar atsiminiau. Niall davė savo numerį kai mane parvežė namo. Turbūt tas lapelis dar toje pačioje striukės kišenėje..
Nežinojau ką parašyti, todėl tiesiog trūktelėjau pečiais.
-Na.. Gerai. Turbūt..-tyliai sumurmėjo.
-O tau ne pamoka?
"Man matematika, bet pasiklydau ir nerandu kabineto. Žinau, nevėkšla."
-Ne. Tu ne nevėkšla. Visiems taip atsitinka.-nusišypsojo.
-Parodyk tvarkaraštį.
Greitai atkišau tą kvailą lapą, kurio nesupratau..
-Tau matematika... pas Greg. Mano brolį. Einam palydėsiu.
Ėjau šalia jo. Vis dar buvau apstulbusi.
Netrukus buvome antrame aukšte.
-Na.. Štai. Čia matematikos kabinetas.
Aš linktelėjau, bet nejudėjau iš vietos. Bijojau, tik nežinau tiksliai ko. Gal pikto mokytojo. Gal daugybės nemalonių žvilgsnių.
Staiga pajutau prisilietimą ir pakėliau akis į vaikiną.
-Ei, nebijok. Greg nepyks, pasakysiu, kad neradai kabineto ir viskas. Jis geras mokytojas.
Niall pabeldė ir atidarė duris.
-Sveikas dar kartą.
Niall pastūmėjo mane į priekį, nes buvau lyg akmuo. Stovėjau su Niall prie mokytojo stalo. Bijojau pakelti akis.
-Tai Lucy.
-Ach taip. Lucy Marie.
************
Oh mai gaadd. Parašiau. Vote jei dar kas skaitot 😂
Jau Niall atsirado ir čia.
