#Tristan POV
-Bet.. Kodėl?,- paklausiau.
-Na.. Toks gyvenimas. Mes susipykome,-mama nusivalė kelias ašaras.
-O kaip reaguos Lucy...?- susimastęs paklausiau.
-O Dieve!- mama vos ne pašoko. -Ji.. Ji pamatė mus kai pykomės ir ir ji.. kažkur išbėgo..
-Aš važiuoju jos ieškoti,-pasiėmiau mašinos raktus ir mama patraukė mane už rankos.
-Aš kartu,-užtikrintai pasakė.
-Ne, mam.. Pabūk namie, gal ji pati pareis..-nusišypsojau jai nors viduje buvau sugniuždytas ir sunerimęs.
Įsėdęs į mašiną užvedžiau variklį ir važiuodamas dairiausi, kad tik pamatyčiau tą mano nuostabią rudaplaukę.
#Lucy POV
Vis dar bėgau ir buvau visai netoli senojo vaikų darželio. Netrukus buvau jo kieme. Pamačiau seną pavėsinę ir ten nulėkusi paklupau kampe.
Kodėl..? Kodėl tie prisiminimai grįžo? Kodėl jie pykstasi? Negi jie nesupranta, kad man ir taip yra sunku.. Na taip jie to nežino, nes pasakyti negaliu.
Gal laikas prabilti..? Gal verta pabandyti?
Vis klūpėjau kampe ir verkiau. Lauke jau truputį temsta, o man šalta.
Deginančios ašaros rieda mano lediniais skruostais ir lyg krištolas dūžta ant mano drebančių rankų.
Staiga pamačiau kažkokį siluetą, man pasidarė baisu ir susigūžiau kampe ir meldžiau Dievo, kad tik tas žmogus nesiartintų prie manęs.
Rankomis užsidengiau veidą ir drebėjau. Ir dėl baimės ir dėl šalčio kaustančio mano kūną.
Išgirdau kažkokį šakos trakštelėjimą ir pajaučiau kažkieno šiltą ranką ant savosios.
#Niall POV
Vaikščiojau po senajį vaikų darželį, jis nebe toks kokį palikau prieš beveik 15 metų. Vis dar yra ta pavėsinė kur su savo auklėtojomis šiltomis dienomis eidavom dainuoti ar šiaip žaisti..
Ėjau link tos pavėsinės ir joje pastebėjau kažką susigūžusį kampe.
Ėjau link to žmogaus ir pastebėjau, kad tai mergina. Priėjęs prie jos paliečiau jos ranką. Ji buvo ledinė, o pati mergina drebėjo. Ji dar labiau susigūžė, o aš atsitūpęs paklausiau:
-Ei... Kas nutiko?- ji lėtai pakėlė galvą ir ašarotomis akimis bei veidu nusisuko nuo manęs ir vėl verkė..
#Lucy POV
Aš bijojau to vaikino. Net nesu jo mačiusi. Ir kokia aš kvailė, kam pabėgau. Ir dar be telefono..
Tas vaikinas prisėdo šalia ir mane apglėbė. Pirmą kartą gyvenime aš leidausi apkabinama visiškai nepažįstamo žmogaus.
Tai lyg mane ramino. Jaučiau kaip mano širdis pradėjo normaliau plakti ir ašaros liovėsi tekėjusios. Kūnas truputį atsipalaidavo ir gavo to blondino šilumos.
#Tristan POV
Jau beveik porą valandų važinėju gatvėmis, o Lucy - niekur.
Dieve, prašau, kad tik ji būtų sveika.
Ir kur gi ji prapuolė.
#Lucy POV
-Kuo tu vardu?- paklausė vaikinas.
Aš tylėjau, juk nieko kito ir nemoku tik tylėti ir verkti..
-Aš Niall..
-Kas nutiko?....
