....Vėl rytas?... Reikia keltis.. Mokykla..
Tėvai manęs nenorėjo leisti į paprastą mokykla, bet ačiū mano broliui. Jis priprašė jų leisti kartu eiti su juo į vieną mokyklą, o ne į kažkokią nebilių ar kokią ten..
Po kiek laiko atsikėliau iš lovos ir viską susiruošusi nusileidau apačion į virtuvę. Joje nuo pat ryto pluša mano mama. Pastebėjusi mane ji nusišypsojo.
-Labas rytas, mieloji,-pasisveikino mama. Aš prie jos priėjusi pabučiavau į skruostą ir atsisėdau prie stalo. Netrukus virtuvėje pasirodė Tristan.
-Labas, Lucy,- nusišypsojo jis. Aš atsakiau tuo pačiu. Jis žmogus kuriuo turbūt labiausiai pasitikiu.
-Skanaus,- palinkėjo mama kai padėjo pusryčius ant stalo.
Visada ta tyla.. Tyla.. Tyla.. Man širdyje tokia tuštuma. Bet tuo pačiu ir baimė.. Aš nebendrauju su žmonėmis, nes nepasitikiu. ....o gal vertėtų? Arba ne. Kaip aš norėčiau su kuo nors pasikalbėti, juoktis, ar net patirti tą jausmą... Meilę.
Deja, mano lūpos nenori paleisti žodžių į laisvę.. Aš bijau.
Baigus valgyti į virtuvę įėjo tėtis.
-Labas rytas, vaikai,-pasakė jis.
-Sveikas,-kaip visada pasisveikina Tristan.
Aš tyliu. Visada tyliu. Man tėtis truputį baugokas dėl to įvykio su mama vaikystėje. Nežinau, kodėl aš tai prisimenu. Juk tokie maži vaikai, kaip kadaise buvau ir aš nieko neprisimena. Man iš galvos neišeina tas nutikimas.. Ir neišeis..
-Iki, vaikai!- sušuko mama ir su tėčiu išėjo pro duris. Jie dirba biure. Labai nuobodus darbas, bet.. pinigai iš dangaus nekrenta.
-Jau pasiruošei?-paklausė Tristan.
Aš pasukiojau galvą į šonus ir nubėgau į savo kambarį. Ten greitai išsivaliau dantis ir apsivilkau šiltą striukę. Pasiėmusi kuprinę nubėgau laiptais žemyn. Prie durų manęs jau laukė brolis.
*********
Tristan mane atvežė į mokyklą. Ir atsisveikinęs nurūko gatve į darbą...
