Juodoji rožė ■Sustabdyta■

•8•

Lydia'os p.o.v.

Mudvi su Malia nuvažiavome į tą apleistą golfo lauką. Nieko ten ypatingo, tik keletas medžių ir kalvomis besidriekiantis laukas. Ten kažkur tolėliau stovėjo vila. Turbūt ten gyveno golfo lauko savininkas. Kulniavome per pageltusią žolę. Vienur kitur stovėjo į žemę prie duobučių įsmeigtos vėliavėlės. Šaltas vėjas vėlė mano plaukus, o dangus apsiniaukė.

- Taip ir nepasakei, kas tau nutiko vakar. Buvai lyg nesava,- pasakė Malia po ilgos tylos. Mielai būčiau dar truputį patylėjusi.

- Nežinau,- suniurzgėjau. Net nepastebėjau kaip greitai atsidūrėme prie vilos.

Didžiulis, baltas pastatas atrodė lyg rūmai. Paradinės durys buvo medinės, bet pagražintos auksu. Tas žmogus mirė tikrai turtingas.

- Gerai. Gal pabelskim?- pasiūliau, nors ten neturėtų būti jokio žmogaus.

- Lydia, nemanau, kad numirėlis prisikels atidaryti tau durų,- Malia priėjo prie prabangių durų ir jas atidarė. Net nebuvo užrakintos.

Ji įėjo pirma, o aš iš paskos. Viduje buvo gan šalta ir daugybė erdvės. Visi baldai buvo dingę. Svarsčiau, gal juos išsivežė policija, bet turbūt kokie giminaičiai. Sukryžiavau rankas ties krūtine ir nusipurčiau. Čia tikrai labai šalta.

- Keista... Čia vėsiau negu lauke,- tarsi perskaitė mano mintis Malia.

- Aha,- atsakiau.

Apsidairiau aplinkui. Prabangūs laiptai vedė į antrą aukštą, o ilgas koridorius turbūt į virtuvę. Malia, tarsi supratusi mane be žodžių nubėgo gilyn tuo koridoriumi. Aš drebėdama užlipau laiptais į viršų. Mano iškvėptas oras pavirto garais. Čia dar šalčiau. Mano suknelė buvo vos iki kelių ir dar trumpomis rankovėmis. Oda jau pamėlynavo nuo šalčio. Tada pastebėjau iš po priešais stovinčių durų plyšio sklindančią šviesą. Lėtai paėmiau už rankenos. Ši buvo apledijusi. Spustelėjau rankeną žemyn ir durys atsivėrė.

Po mano kojomis sugirgždėjo sniegas. Saulė tvieskė į akis. Aplinkui buvo keletas apsnigusių beržų. Staigiai apsisukau. Durų už manęs nebebuvo, tik dar daugiau sniego ir beržų. Šaltas vėjas privertė mane drebėti. Iš dangaus mažais kąsneliais krito snaigės. Neturėjau iš ko rinktis. Patraukiau per girgždantį sniegą. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis šalčiau, jaučiau kaip kojos nebenorėjo manęs klausyti. Rankomis bandžiau jas šildyti, bet jos tik apsidengė šerkšnu. Mano kojos pasidengė šerkšnu. O tada visas kūnas ėmė stingti. Po truputį virtau ledo skulptūra. Stengiausi kuo greičiau grįžti atgal, bet durų nebebuvo, o kojos sustingo. Širdis panikavo, bet pulsas lėtėjo. Parkritau ant balto, šalto sniego. Dar bandžiau pakilti, bet tada sustingo ir rankos. Siaubingai drebėjau. Nesupratau kas vyksta. Atrodo, ką tik buvau viloje, o dabar atsidūriau miške, kuriame šalta, tarsi čia būtų minus trys šimtai laipsnių. Ledas pasiekė širdį ir tada kažkas man dūrė į ją. Ėmiau klykti. Mano klyksmas buvo toks stiprus, kad net medžiai sujudo. Vaizdas staiga pradingo ir prieš akis išdygo Malia.

- Lydia, tu ir vėl klykei. Pasakyk, kas dedasi.

Aš stovėjau prie to kambario durų, pro kurias prieš tai skverbėsi šviesa. Dabar tai tik dar vienos tamsios durys. Pakėliau savo rankas ir pasukiojau jas. Ledo nebebuvo. Pažvelgiau į kojas. Vis dar sveikos. Tada pakėliau akis į Malią. Ji spoksojo laukdama atsakymo.

- Tai prasidėjo vakar. Aš regiu haliucinacijas, kurios atrodo tokios tikros. Pavyzdžiui, dabar mačiau kaip įėjau į tą kambarį ir atsidūriau miške. Ten buvo siaubingai šalta. O tada aš pati ėmiau virsti ledu,- papasakojau.

- Ir tu visada klyki,- pabaigė už mane Malia.

Ji paėmė mane už rankos ir išsitempė iš šitos vietos. Nusprendėme važiuoti namo ir atvykti čia kitą dieną.

• • •

Kitą rytą mokykloje mane pasigavo Stiles. Jis vis dar buvo su akiniais nuo saulės, nors lauke lijo. Man buvo baugu, kai jis stovėjo taip arti. Negi jau viską pamiršo? Bet tuo pačiu aš ir norėjau, kad jis būtų arti. Kad ir kas nutiko, žinau, kad tuo momentu tai nebuvo Stiles. Bet aš tik toliau vaidinau, kaip jo nekenčiu.

- Ar tu pažįsti Isaac Lahey?

- Ne, o kodėl klausi?- žiūrėjau sutrikusi.

- Vakar jis ieškojo Malia'os. Sakiau, kad nežinau kur ji, bet tada pagrasino mane nudėsiantis. Tai pamelavau, kad ji išvyko už miesto,- Stiles blaškėsi lyg kažko ieškotų.

- Am... Išsiaiškinsim tai vėliau, gerai? Na kai jis supras, kad melavai,- bandžiau jį nuraminti.

- Gerai,- pagaliau Stiles atsisuko į mane. Bet tada vėl nusuko veidą, išgirdęs kažką užtrenkiant spintelės dureles.

Uždėjau savo ledinį delną ant jo skruosto ir atsukau į save. Negaliu prarasti jo vien dėl to kvailo nutikimo. Be to, jis sunkiai nukentėjo.

- Tai atleidi man?

- Taip.

Stiles nusišypsojo, o aš atsakiau tuo pačiu.

- O kaip vakarėlis?- prisiminiau.

- Nebijok, viskas paruošta,- jis vyptelėjo.

Tiesa, vakarėliai man patinka tik tuo, kad ten gali nemokamai pavalgyti ir prisigerti. Daugiau tai tik bereikšmis laiko švaistymas.

Vakarėlis prasidėjo septintą vakare. Į Stiles namus prisigrūdo daugybė žmonių, tiksliau visa mokykla. Visi klausinėjo kur Scott, bet atsakinėti į tą klausimą palikau Malią. Ji pirmame aukšte pilstė gėrimus ir atrodė gan dailiai su mano juoda, blizgančia suknele. Aš sėdėjau ant Stiles lovos apsirengusi gėlėtą suknią ir džinsinį švarkelį. Stiles knisosi spintoje ieškodamas savo naujų marškinių. Pagaliau ištraukė kažkokius raudonus su juodais langeliais. Jis neatrodė ypatingai pasipuošęs.

- Malia miršta, kaip nori su tavimi pašokti,- pasakiau prisiminusi jos žodžius prieš vakarėlį.

- Na, aš taip pat mirštu, kaip noriu pašokti,- pasakė jis.

Pavarčiau akis. Abu nusileidome žemyn, į žmonių šurmulį. Prie gėrimų stalo Malia'os jau nebebuvo. Tada mano akys sustojo ties ja šokančia su kažkokiu azijiečiu vaikinu.

- Manau, kad ji neištvėrė,- pasakiau, nors per garsią muziką vos kažkas girdėjosi.

Stiles nieko neatsakė, tik paėmė mane už rankos ir nusitempė į šokių aikštelę. Kad ir kaip nenorėjau jis priglaudė mane prie savęs ir pašnabždėjo į ausį:

- Mirštu, kaip noriu pašokti su tavimi.

Nusišypsojau. Tą akimirką jaučiausi atsipalaidavusi. Pamiršau visus rūpesčius. Iš pradžių maniau, kad tai tik dar viena haliucinacija, bet tai buvo tikra. Jis šoko su manimi, jo rankos buvo ant mano liemens. Anksčiau jis nebuvo toks drąsus. Matyt žmonės keičiasi. Taip prašokau jo glėbyje kelias dainas, kol užsimaniau išgerti. Buvo keista, kad man jau nebe taip rūpėjo, tai ką buvo padaręs Stiles. Abu kartu nuėję prie gėrimų stalo radome ten stovinčią Malią. Ši gėrė vyną iš viso butelio be jokio saiko. Nuo jos dvelkė alkoholiu.

- Na, tai jau prisišokot, balandėliai?- sužaksėjo Malia.

- Tate, padėk tą butelį,- bandžiau perrėkti muziką.

- Klyk, o tada ir padėsiu!

Stiles pažiūrėjo į mane nesuprasdamas, kas vyksta. Prisiminiau, kad dar nieko jam nepasakojau. Malia pabaigė vyną ir juokdamasi nugriuvo. Stiles pakėlė ją ir apkabinęs per pečius vedė į antrą aukštą. Sekiau jiems iš paskos. Kol neišgirdau kažką kreipiantis į mane vardu...

Taigi, kaip pastebėjote, keliu dalis tik savaitgaliais, nes mokslai ir visa kita. Bet štai nauja! Žinau, jau truputį nebeįdomu, bet whatever. Kai baigsiu savo istorijas instagrame, pradėsiu kurti antrą. Tai tiek. Labai laukiu vote ir nuomonių. Myliu, bučiuoju, širdelėj nešioju :***
- FancyyGirl24xxx