Juodoji rožė ■Sustabdyta■

• 10 •

Lydia's p.o.v.

Ryte mane pažadino skambantis telefonas. Prasitryniau akis ir pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį. Dieve, dar tik šešios ryto. Atsidusau ir pasiėmiau telefoną nuo naktinio staliuko. Dešimt praleistų skambučių nuo Stiles. Kas dabar nutiko? Tarsi viso to antgamtinio dalyko būtų per mažai. Perskambinau jam.

- Kas yra?- paklausiau suirzusi.

- Ruoškis, šiandien važiuojame į Beacon Hillso beprotnamį.

- Labai keistai nuskambėjo,- nusijuokiau.

Galėjau jausti kaip Stiles nusišypso. Padėjau ragelį ir nuėjau apsirengti.

•••

Džipas sustojo prie didžiulių ir baisiai atrodančių vartų. Prie jų stovėjo du apsauginiai grėsmingais veidais. Prikandau lūpą.

- Viskas bus gerai,- pasakė Stiles.

Kad ir kokie banalūs šie žodžiai bebūtų, jie vistiek mane ramino. Išlipau iš automobilio ir susitikau tuos piktus apsauginių žvilgsnius. Stiles paėmė mane už rankos ir linktelėjo sargybiniams. Šie nenoromis atidarė vartus. Kiemelis buvo nedidelis, jame vaikščiojo arba sėdėjo keletas pilkais rūbais apsirengusių žmonių. Prie kiekvieno iš jų buvo slaugytoja. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Įėjome į milžiniško pastato vidų. Prie registratūros stalo sėdėjo labai nepatenkintas slaugytojas. Jo mina buvo tokia rūškana, kad net nesinori pažiūrėti. Stiles priėjo prie stalo ir pažvelgė tam vaikinui į akis. Šis vistiek išlaikė savo sustingusią miną.

- Sveiki, ką lankysite?- pro sukąstus dantis iškošė jis.

- Mes pas Meredith Walker,- atsakė Stiles.

Vaikinas keistai į mus pažiūrėjo ir nieko nesuprasdamas pasakė kur eiti. Pasukome ilgu koridoriu, vedančiu į baugiausią šio pastato vietą. Giliai įkvėpiau ir judėjau paskui Stiles. Turiu susikaupti, jeigu noriu sužinoti kas esu. Atėjome iki paskutinės palatos, kurioje lyg negyva gulėjo mergina. Ji buvo su tokiais pat pilkais rūbais kaip tie žmonės lauke. Plaukai trumpi ir garbanoti stovi ant galvos lyg kokiam pudeliui. Mergina guli atsimerkusi ir spoko į lubas, net nejusdama kaip mes įeiname. Stiles pasisuka lėtai uždaryti durų, bet tada pasigirsta kimus merginos balsas.

- Ko jums čia reikia?

Mudu su Stiles susižvalgėme. Jis atrodė išsigandęs, bet elgėsi daug drąsiau už mane.

- Mes žinom, kad tu banšė. Ir mums reikia tavo pagalbos,- pasakė Stiles.

Meredith atsisėdo ir pažiūrėjo į mane. Norėjau kur nors pasislėpti, nes tas jos žvilgsnis buvo toks gilus. Tada ji prisimerkė ir mano galvoje kažkas ėmė klykti. Rėkė taip garsiai ir tiek daug balsų. Tas rėkimas kenčiančių žmonių, jie bando kažką pasakyti, bet iš išgąsčio tegali tik rėkti. Riksmų gal milijonas, visi šaukia vienas per kitą. Užsiimu už galvos, bet nuo to tik dar labiau skauda. Akyse migla, o klyksmai vis garsėja. Išgirstu tik Stiles balsą.

- Liaukis!

Tada staiga visi balsai išsisklaido ir aš vėl girdžiu normalius dalykus. Pažiūriu į Stiles. Jis stovi šalia Meredith, kuri sėdi užsimerkusi. Lėtai patraukiu rankas nuo galvos ir vos suvokiu, kas čia ką tik įvyko.

- Tu banšė. Ir matosi, kad dar tik pradedančioji. Ką tik girdėjai tai, ką aš girdžiu beveik kiekvieną dieną,- prakalbo Meredith.

Stiles pažiūrėjo į mane išsigandusiomis akimis. Negi jis negirdėjo tų siaubingų klyksmų?

- Stiles, ar tu negirdėjai kaip jie rėkė?- paklausiau.

Meredith atsakė už jį.

- Jis negirdėjo ir negirdės, nes yra žmogus. Jis gali išgirsti tik tavo klyksmą, bet tai greičiausiai jį nužudytų. Ir jeigu nori išmokti kaip save tramdyti, turi likti su manimi.

Stiles pačiupo mane už riešo ir nusivedė už durų.

- Tu neprivalai likti su ta beprote,- kalbėjo jis.

- Bet aš turiu viską sužinoti, juk girdėjau tuos balsus. Jeigu tai pasikartotų aš imčiau klykti, o tai pražudytų tave ir kitus.

- Viskas bus gerai. Bet jei nenori, tai ir nereikai čia pasilikti, Lyds.

Nenorėjau čia likti. Ši vieta man kelia šiurpą, o dar ta išprotėjusi mergina. Norėjau važiuoti iš čia ir toliau ieškoti Allison. Juk jei mes jos nesurasime, tai ji greičiausiai užmuš Scott. Norėjau likti su Stiles ir žiūrėti kaip jis kuria planą ar nervindamasis persibraukia ranka plaukus. Norėjau būti normali kaip ir jis. O dabar esu tik pražūtis visiems.

- Atleisk, aš privalau likti. Tik taip jus išgelbėsiu nuo savęs,- pasakiau žiūrėdama į savo purvinus aulinukus.

- Lydia, bet kas išgelbės tave?

Pakėliau akis į jį. Tos rudos, šokoladinės akys atrodė kitaip. Jis bijojo dėl manęs, o aš dėl jo. Būčiau atsakiusi, kad jis, jis mane išgelbės, bet viskas ką galėjau padaryti, tai tik pasukti durų rankeną ir įeiti atgal į Meredith palatą.

- Surask juos, Stiles,- pakuždėjau.

Užtrenkiau duris ir pro langelį stebėjau kaip jis persibraukia delnu per akis, kad nusivalytų ašaras. Tada apsisuka ir sparčiu žingsniu patraukia link išėjimo. Atsidūstu ir atsisuku į merginą. Prisėdu šalia ant lovos.

- Pasirinkai teisingai.

- Bet dabar jis pyksta ant manęs.

- Ilgai nepyks. Jam vistiek teks susitaikyti, kad jo mergina banšė.

Pasuku galvą į Meredith pusę ir jau noriu pasakyti, kad mes ne pora, bet tiesiog nutyliu tai ir nusišypsau pati sau.

- O dabar eime, parodysiu ką tu sugebi,- Meredith pakilo nuo lovos ir lyg niekur nieko išėjo iš palatos. Tai gana keista, kad jos nesaugo joks apsauginis. Slaugų irgi nematyti.

Mergina pasuka prie kažkokios stiklinės sienos. Tada sustoja ir pažiūri į mane.

- Banšės sugeba du dalykus: klykti ir nujausti mirtį. Klyksmas tavo ginklas. Tik jis tave apsaugos nuo kitų antgamtinių būtybių. Bet nepersistenk. Dauguma tų būtybių tik ir nori tavęs dėl klyksmo. Bet nevisada galėsi jį suvaldyti. Tarkim dabar tu klyksi savaime, o ne dėl to, kad nori.

Tada mano galvoje vėl pasigirdo balsai. Šįkart jie buvo tokie stiprūs. Negalėjau suprasti, ko jie iš manęs nori. Tie rėkavimai ir pagalbos šūksniai buvo tokie garsūs, kad atrodė, jog tuoj sprogs galva. Vėl užsiėmiau už galvos ir parklupau ant žemės. Bandžiau sulaikyti save, bet tai buvo neįmanoma. Klylsmas pats pasileido iš mano gerklės. Aš klykiau, kad tik nesigirdėtų tų balsų. Bet jie vis dar buvo čia, vis dar aimanavo mano galvoje. Ėmiau klykti dar garsiau ir tada stiklinė siena sudužo. Pabiro į daugybę stiklo šukelių. Tuomet balsai nutilo ir aš atsipeikėjau.

- Kodėl man taip darai?- paklausiau kūkčiodama.

- Kad priprastum. O tam reikia laiko.

- Ką?

- Tu turėsi čia likti ilgam, Lydia.

Jos balsas nuskambėjo piktai ir negailestingai. Turbūt teks atsisveikinti su savo senuoju gyvenimu. Paliečiu ant žemės pabirusias stiklo šukes. Tai tik įrodo, kad aš esu pavojinga ir galiu bet ką sužeisti.

Jop, ilgai nekėliau, bet whatever. Žinau jau nuobodoka ši istorija. Bet stengsiuosi kuo labiau jus sudominti. Kita dalis net nežinau kada, nes turiu dar dvi istorijas instagrame, taigi labai sunku viską rašyti. Na, tiek to. Bučkiai visiems:***
- FancyyGirl24