Juodoji rožė ■Sustabdyta■

•7•

Stiles p.o.v.

Naršiau po stalčius ieškodamas nors kokios užuominos. Net nežinau, kodėl ieškau įkalčių virtuvėje. Pro užtamsintus akinių nuo saulės rėmelius sunkiai ką matau, bet nenoriu jų nusiimti. Nors niekas dabar nepamatytų tos didžiulės mėlynės po akim, vistiek jaučiuosi kažkaip nesaugiai. Ant žemės vėl netyčia numetu šakutę. Noriu nusikeikti, bet susilaikau. Gana isterikuoti, reikia veikti. Apsisuku ir imu eiti link durų. Galbūt antrame aukšte rasiu ką nors įdomesnio. Dar kart apžvelgiu virtuvę. Tikuosi ponas Argent nepastebės ant žemės numestų puodų. Bet žinoma, kad pastebės, nebent būtų aklas. O tada lyg žaibas galvą nutrenkia skausmas. Užsiimu už viršugalvio ir ranka atsiremiu į virtuvinį stalą. Atsisuku pažiūrėti kieno tai darbas. Negaliu patikėti. Ta mergina veda mane iš proto. Visomis prasmėmis. Jau antrą kartą gaunu nuo jos į kaulus. Galiu pasakyti, kad turbūt galiausiai ji mane užmuš.

- Lydia?- vis dar laikiau ranką ant viršugalvio, kur jaučiau kylant guzą. Ji rankose laikė gan storą enciklopediją.

- Ką tu čia veiki?- ji stengėsi laikytis atokiai. Mačiau kaip ji dreba, gal iš baimės, o gal dėl to, kad vos manęs neužmušo. Jos akys buvo sudrėkusios ir patinusios. Mergina atrodė kaip niekad pasimetus.

- Na, tikrai netrankau žmonėms per galvas su enciklopedija,- atsakiau sarkastiškai.- O šiaip ieškau įkalčių.

- Virtuvėje?- ji kilstelėjo antakį.

Pasitaisiau akinius. Ir tada Lydia užsiėmė už burnos. Ji išmetė knygą ant žemės ir pati ant jos atsiklaupė. Greitai priėjau prie jos ir atsitūpiau šalia. Maniau, nustums šalin, bet ji net nereagavo. Atrodė, lyg buvo transo būsenoje. Ji iškėlė ranką ir parodė pirštu į stalą. Nesuprasdamas kas vyksta uždėjau rankas jai ant pečių. Lydia ėmė kalbėti, bet tikrai ne su manimi. Ji žvelgė į tą vietą, kur rodė jos pirštas.

- Kas tu? Prašau, pasakyk kur Allison!- ji tarsi suriko ir lėtai pasuko galvą į dešinę pusę. Ėmiau ją purtyti.

- Lydia! Lydia!

Ji manęs negirdėjo. Pabandžiau garsiau.

- Lydiaaa!

Tada mergina staigiai pašoko ant kojų gaudydama orą. Ji išbėgo į kiemą ir žvalgėsi kažko ieškodama. Nusekiau jai iš paskos. Lydia susiėmė už galvos ir atsisuko į mane.

- O Dieve, nesuprantu, kas man darosi. Visą dieną regiu kažkokius reiškinius, kurių niekas nei girdi, nei mato, tik aš,- mergina sunkiai kvėpavo, bet bandė suvaldyti savo emocijas.- Vaje.

Tuomet supratau, kad buvau nusiėmęs akinius. Turbūt, kad geriau matyčiau virtuvėje, nes buvo per tamsu. Staigiai išsitraukiau juos iš kišenės ir vėl užsidėjau ant akių. Lydia lėtai priėjo arčiau, bet tik tokiu atstumu, kad pasiektų ranka mano akinius. Kažkodėl leidau jai vėl juos nuimti. Mergina žiūrėjo į mano akis, o ypač į tą, po kuria buvo mėlynė.

- Stiles, aš tikrai nenorėjau. Labai atsiprašau.

- Lyd, tai aš kaltas. Nežinau, kas man tuo metu buvo užėję. Daugiau tai nepasikartos. Atleisk man,- bandžiau paimti jos ranką, bet ji greitai ją patraukė, vis dar turėdama mano akinius nuo saulės.

- Juk tu žinai, kad man reikės daugiau laiko,- jos skruostu nuriedėjo ašara.- Gal per ilgai laikau tai savyje, bet dabar man reikia pabūti vienai.

Ji atidavė man akinius ir įsėdo į savo mašiną. Stebėjau kaip ji išvažiuoja palikdama merdėti mane kančioje.

• • •

Buvo vėlyvas vakaras, tiksliau pirma valanda nakties. Kad neužmigčiau skaičiau kažkokią nuobodžią knygą apie žymiausius pasaulio menininkus. Tėtis jau miega, taigi nusprendžiau kitaip prablaškyti mintis. Paskambinau Malia'i nors net nežinau kokio velnio. Kimus ir apsimiegojęs balsas prašneko pro telefono garsiakalbį.

- Stiles? Ar žinai kiek dabar valandų?

- Taip, dabar po pirmos keturiolika.

- Nakties,- ji nusijuokė.- Nesimiega?

- Jop.

Tada trumpam stojo nejauki tyla. Ši mergina man patiko, bet tai kas įvyko šiandien su Lydia vis dar nedavė man ramybės. Norėjau apie tai paklausti Malia'os, bet ji užvedė kitą temą.

- Gal nori atvažiuoti? Aš viena namie ir man rodos, kad dabar jau nebeužmigsiu.

- Gerai, tuoj būsiu,- atsakiau net neapgalvojęs atsakymo.

Padėjau ragelį ir išvažiavau pas Malią.

Jos namas atrodė didingas, bet tamsoje buvo sunku įžvelgti smulkesnes detales. Išlipau iš mašinos ir užėjau vidun. Durys buvo atrakintos. Nuėjau į kambarį iš kurio sklido šviesa. Malia žiūrėjo kažkokį filmą ir valgė popkurnus. Na, ji gan greitai apsisuko, nes važiavau čia tik dešimt minučių. Atsirėmęs į durų staktą spoksojau į ją. Pagaliau pastebėjusi mane Malia atsisuko ir išsišiepė iki ausų. Tada patapšnojo prisėsti šalia. Nieko nelaukęs atsisėdau.

- Ei, dabar vidurys nakties, o tu žadi sėdėti su akiniais nuo saulės?- nespėjus man atsakyti mergina pačiupo akinius ir švystelėjo juos ant grindų. Bet pamačiusi mėlynę iškart sunerimo.- Kas tau nutiko?

- Nieko čia tokio.

- Tau tinka.

Šyptelėjau. Ji apsivijo rankomis mano ranką ir padėjo galvą ant peties. Tik dabar supratau, kad ji žiūri "Titaniką". Taip ir prasėdėjome visą naktį žiūrėdami filmus, bet mano mintys vis sugrįždavo prie šiandienos įvykių.

Ryte atvežiau Malią, nes visgi naktį praleidau pas ją. Esu be miego, bet net nejaučiu to. Išlipę iš mašinos iškart nuėjome į biblioteką, kur mūsų jau laukė Lydia. Šiandien prieš išeinant į mokyklą, Malia dar bandė užmaskuoti mėlynę, bet ji buvo per daug mėlyna. Taigi vėl teko užsidėti akinius. Tryse sėdėjome prie stalo ir bandėme išspręsti šį dingimo galvosūkį. Malia ir Lydia šiandien važiuos apžiūrėti to golfo lauko, o man deja teko didžiausia našta.

- Stiles, kadangi Scott'o vakarėlis jau rytoj, tai tau teks surengti jį savo namuose. Mano negalime, nes mama man uždraudė daryti vakarėlius. Taigu paruošk viską. Gerai?- Lydia'os balsas buvo užkimęs ir duslus.

- Aha,- sutikau, nors niekada nesu rengęs vakarėlio, o ypač savo namuose.

- Aš išsiųsiu visiems žinutes,- dar pridūrė ji.

Malia pažiūrėjo tai į mane, tai į Lydią. Tada Lydia čiupo ją už rankos ir išsivedė iš bibliotekos. Turbūt nusprendė važiuoti dabar. Aš nukulniavau į klasę, kur manęs laukė siaubinga chemijos pamoka.

Per visas pamokas mane ėmė miegas. Aišku, nieko keista, bet jai ne mokytojų čaižios pastabos, tai turbūt būčiau užmigęs.

Pasibaigus pamokoms nuėjau prie savo spintelės ir sumečiau visas knygas. Galva buvo tuščia kaip puodynė ir nebenorėjau gilintis į tai kokių vadovėlių reikėjo namų darbams. Užtrenkiau spintelės dureles ir vos nenualpau pamatęs be galo arti stovintį vaikiną. Jis siaubingai mane išgąsdino. Gan aukštas, šviesių, pasigarbanavusių plaukų, o jo žandikaulis buvo kampuotas. Vilkėjo dryžuotą megztinį ir apdriskusias kelnes.

- Kur Malia Tate?- jis neatitraukė žvilgsnio nuo manęs, kuris tiesiog žudė.

- Nežinau,- sumelavau.- O kas tu?

- Aš Isaac. O dabar pasakyk, kur ji.

- Juk sakiau, kad nežinau.

- Tik nereikia man meluoti,- jis čiupo mane už kaklo ir jau ir taip traumuotą galvą trinktelėjo į spintelę.- Sakai kur ji arba ir tau lėks galva.

Sveikučiai! Štai ir įkėliau naują dalį. Žinau, nuobodoka, bet kaip nors :D Ačiū už vis didėjantį read'ų skaičių. Smagu, kad vis daugiau žmonių atkreipia dėmesį į mano istoriją :* Tikiuosi sulaukti vote ir nuomonių♡ Bučkiai visiems.
- FancyyGirl24×××