Gyvenimo Žaidimas

3. Persikraustymas

- Mere, prašau sėskis, - pasakė ponas Reinaldas.

Merės Pov.
Aš atsisėdau, bet kojos visos drebėjo iš baimės. O gal jie nori tik ramiai pasikalbėti?

- Mergaite, ko užsisvajojai? - pasakė direktorė. - Šie mieli žmonės nori tave įsivaikinti.

Tai žinoma ko jie kitaip būtų čia atvažiave.

- Ar sutinki? - ramiu balsu paklausė ponia Melisa.

Merės Pov.
Aš tilėjau, o jie spoksojo į mane savo žvilgsniu. Mano galvoje sukosi visokios mintys. ( Ką jiems pasakyti?... ) Aš nenoriu jų ižeisti ir pasakyti NE.

- Gal galėčiau truputi laiko? - paklausiau. Nežinodama ką daugiau pasakyti.

- Žinoma, - pasakė ponas Reinaldas. - Tik mes po 4 savaičių išvažiuosime iš šito miesto.

Merės Pov.
Aš turėsiu kraustytis į kitą miestą?
Man sukosi galva. Bet paskui nebeištvėrusi bėgau iš kabineto.
Bėgau kuo toliau kol nebeturėjau jėgų bėkti. Išsekusi kritau ant grindų, bet mane pamatė Anastasiją.

- Kas nutiko? - paklausė Anastasija.

Aš ją apsikabinau ir pradėjau verkti it koks vaikas.

- Parvesk mane į mano kambarį,- pasakiau.

Ji mane paguldė į lovą ir aš norėjau jai viską papasakoti, bet buvau tokia išsekusi.

Aš užmigau.

Ačiū, kad skaitote. Laukite tesinio ir nepamirškit pakomentuoti ir paspausti žvaigždutės jei nesunku.😀😅.