Gyvenimo Žaidimas

17. Ar mes susitaikėm?

-Kodėl nenori su manimi draugaut?-Pakartojo Merė.

Lukas nežinodamas ką jai atsakyti tiesiog atsitraukė nuo jos ir pasakė.

-Mere, pažiūrėk kaip jau vėlu, geriau eik į namus, nes nenoriu kad sušaltum.

-Kodėl Lukas pakeitė temą?-pagalvojo Merė.-Jis kažką nuo manęs slepia?

-Lukai.-pratariau.- Gal tu manęs nekenti? O gal tu nenori, kad aš iš vis čia būčiau? Žinai, jei nori aš galiu iš čia išvažiuoti, nes matau kad tu buvai laimingesnis kai manęs čia nebuvo.- vos neverkdama šnekėjo Merė.

-Mere, ką tu čia šneki, aš nenoriu kad tu kažkur išvažiuotum ar panašiai, man pantinka kai tu esi šalia.

-Tai kodėl? Kodėl man atrodo kad tu manęs vengi? Man nesunku dėl tavęs kažką padaryti. Žinai kodėl? Nes aš tave myliu! Kad ir koks tu būtum, liūdas, linksmas ar ligotas, ar NETURTINGAS. Tu būsi mano širdyje.-Apsiverkusi tarė Merė.

Išgirdęs Lukas tokius meilius žodžius sustingo. Jam patiko kad yra toksai žmogus kuris jį myli tokį koks jis yra. NETURTINGU.

Lukas apsikabino Merę ir ją guodė sakydamas, kad ji yra taip pat jo gyvenimo meilė.