Gyvenimo Žaidimas

8. Prašymas

Gal Anastasija teisi aš tiek ilgai laukiau tėvų. Aš turiu Poniai Melisai pasakyti.
Bet aš nenoriu palikti savo geriausios draugės.

Vėl pasimečiau.

Gal man pasikalbėti su Luisu?
Ne, jis turbūt ant manęs vis dar supykęs, o aiškinti jėgu netūriu.

Manau reikia sutikti ir nebesukti sau galvos.

Vis tiek šiaip ar taip teks atsisveikinti su Anastasija.

Išėjau pro duris ieškoti Melisos arba Reinaldo. Bet nei vieno neradau.

- Gal jie persigalvojo ir išvažiavo?- pagalvojau.

Ėjau link savo kambario ir sutikau Luisą.

- labas.- pasakė jis.

- labas.

- Girdėjau susitaikei su Anastasija?

- Taip.

- tai gerai. Tada sekmės tau. Viso. - pasakė Luisas.

Ir jau laukė kada jam taip pat pasakysiu ,,Viso"

Bet aš paklausiau.

- Tu nepyksti ant manęs?

- O kodėl turėčiau? Man viską paaiškino Anastasija. Ir taip aš ant tavęs nepykčiau. - tarė. Ir linksmai nusišypsojo man.

- Tada gerai. Viso.

- Atia.

Parejau į savo kambarį atsiguliau į lovą, bet kažkas pabeldė į duris.
Atidariau, o ten stovėjo Ponas Reinaldas ir Melisa.

Aš apsidžiaugiau, kad jie neišvažiavo.

- Sveika Mere. - pasakė Melisa.

Reinaldas taip pat pasisveikino.

- Laba diena. Užeikit. - tariau.

Reinaldas ir Melisa atsisėdo ant mano lovos, o aš ant Anastasijos.
Ir nusišypsojau jiems.

- Melisa ir Reinaldai aš jau nusprendžiau.

- Tikrai? - nustebusi paklausė Melisa.

- Aš nusprendžiau..

Į kambarį įėjo Anastasija. Mes visi į ją pažiūrėjome.

- Atsiprašau aš išeisiu,- nustebusi pasakė Anastasija.

- Palauk atsisėsk šalia.- pasakiau.

Ji atsisėdo greta manęs, o aš tęsiau ką norėjau pasakyti.

- Aš nusprendžiau būti įvaikinta jūsų.

Melisos ir Reinaldo veiduose nušvito šypsena. Jie atsistojo ir apsikabino mane.

- Bet aš tūriu prašymą.- pasakiau.

- kokį?- paklausė Reinaldas.

- Ar galėtūmėt taip pat įsivaikinti ir Anastasiją?