Gyvenimo Žaidimas

7.

- Anastasija atidaryk duris. Aš tau viską paaiškinsiu.

Išgirdau kaip ji atsistoja, atrakina duris ir atidaro jas.
Pamačiau ją apsiverkusią. Kelias sekundes žiūrėjom viena į kitą ir tada ji tarė:

- Tai ateisi?

Įkvepiau gilų orą ir ižengiau pro duris.
Atsisėdom šalia viena kitos.

- Anasta... - nespėjau pratarti žodžio kai ji pasakė.

- Mere, kada būtum man viską pasakiusi? Tu norėjai man nieko nesakyti?! Ir palikti mane vieną?! Atsakyk pogalais!!

Anastasijos akyse vėl pradėjo kauptis ašaros. Sunkiai dėliojau žodžius.

- Aš.. Norėjau.. pa..sa..ky

- Pasakyti?! Norėjai?!

Linktelėjau.

- tai kodėl nepasakei?!

Tyliai atsikosėjau ir galėjau vėl gerai kalbėti.

- Tą dieną kai grįžau iš direktorės norėjau su tavimi pasikalbėti, bet paskui atėjo Luisas ir neleido man užbaigti. Tada galvojau kada vėl tau pasakyti. Bet tada supratau, kad man derėtu pasilikti kartu su jumis! - Viską išpyškinau.

Anastasija nieko nepasakė.
Bet paskui liudnai tarė:

- Mere, tu turi išvažiuoti.

- Ką?

- Tu turi išvykti!

- Ar tu girdi ką tu sakai? - paklausiau.

- Mere tau už kelių dienų 17 metų!

- Na ir kas?

- Tu 16 metų prabuvai vaikų prieglaudoje ir tau atsirado šansas turėti šeimą ir tu dar svarstai pasilikti?!!

- Aš tiesiog nenoriu būti be tavęs. O jei tau kas nors nutiks?

- Mere manimi nereikia rūpintis. Čia tavo svajonė.

Anstasija atsistojo ir rimtai tarė:

- Tu dabar pakelsi savo užpakalį nuo lovos, susirasi savo globėjus ir pasakysi, kad tu sutinki su jų pasiūlimu.

Atsistojau, kad būčiau su lyg ja ir šaukiau jai į veidą.

- Aš ir pati galiu už save spręsti!!

- Gerai. Tai ką tu darysi?!

- Nežinau!! - atsisėdau ant savo lovos ir užsidengiau veidą pagalve.

- Jei aš būčiau tavo kailyje aš eičiau ir sutikčiau su jų pasiulimu.

Ji atsistojo ir išėjo pro duris.
O aš likau paklydusi savo mintyse.