Gyvenimo Žaidimas

11. Naujas Draugas

Buvau priblokšta. Apsikabinau Melisą ir Reinaldą.
Padekojau jiems už visą tai.

Jie išėjo iš mano kambario, o aš pradėjau šokti laimės šokį.

Atsisėdau ant savo naujos lovos ji buvo tokia minkštutė. Ne taip kaip globos namuose. Atsistojau jau ruošiausi eiti į rūbų spintą, bet mane patraukė ant stalo gulintis telefonas.

Tai buvo Iphone 7 gold( dar nesu tokia, kad nežinočiau apie tokius telefonus.)

Taip pat su juo buvo ir raštelis.

Miela Mere. Šis telefonas yra tavo atvykimo proga.
                                Melisa ir Reinaldas.

Kelias minutes apžiūrėjau telefoną. O paskui nuėjau į drabužių spintą apsirengti.

Paskui palenkiau durų renkeną, kad galėčiau išeiti. Atidariau. Ir pažvelgiau į grindis jos buvo labai ižblizgintos, kad galėjau matyti savo atspindį.

Lipau laiptais žemyn liesdama turėklus. Jaučiausi kaip princesė.

Nulipusi į apačią sugalvojau eiti pavalgyti.

Eidama sutikau labai gražų berniuką.

- labas.-pasakė jis man.

- labas.-atsakiau.

- kas tu?

- Aš Mere. Mane įsivaikino Melisa ir Reinaldas.

- Supratau.

- O tu kas?

- Aš Lukas. Mano mama dirba šiuose namuose.

- tu jai padedi?

- Taip. Bet kai tik turiu laiko.

Jis jau ruošėsi eiti, o aš to nenorėjau. Tai sugalvojau ką daryti.

- Aš nežinau kur virtuvė. Gal gali man parodyti?- nors aišku žinau kur ji.

- Žinoma eik paskui.

Ėjau paskui jį. Man jis patinka? NE. Čia tik susižavėjimas. Be to jis neturi to sužinoti.

- Štai virtuvė gali eit valgyti.

- Ačiū.- padekojau.

Aš pažvelgiau į jo akis, o jis į manasias. Buvo išties geras jausmas.

- tada viso. Turiu padėti mamai.

Jis jau ruošėsi eiti tada aš jam pasakiau.

- Sekmės. Tai yra.. Viso.- kokia aš kvaila jam turbūt, net nereikia sekmės.

- Ačiū.-pasakė ir išejo.

O aš ieškojau maisto. LEDAI!! VALIO!

VAKARAS

Sedėjau savo kambary buvo išties nuobodu tai sugalvojau eiti apsidaryti lauke. Vakaras iš ties gražus

Apsimoviau batus ir išejau į kiemą. Buvo šilta. Atsisėdau ant supynių pasisupti. Keli darbininkai dirbo lauke taip pat ir Lukas. LUKAS!!

O  ne. Nenoriu, kad jis mane pamatytu. Pasislepiau už krūmų ir stebėjau jį.

Bet tada mano telefonas pradėjo skambėti.

- O ne! Prakeiktas telefonas! Kaip jį išiungti?!

Pagaliau telefonas liovėsi skambėti. Nutariau pažiurėti į Luką. Bet jo ten jau nebebuvo.

Ruošiausi eiti. Bet.

- Šnipinėji mane?- paklausė Lukas.

- Ne. Kodėl turėčiau?- drąsiai pasakiau.

- tai ką čia veiki?

- Atėjau pasivaikščioti į lauką. Ir įkritau į krūmus.

- Ir ikritai į krūmus?

- Taip. Šitaip ir nutiko.

- Baisesnio pasiteisinimo nesu girdėjęs.

- Šiaip aš sakau tiesą.

Pamelavau. Nenorėjau, kad jis sužinotu tiesą.

Jis prisiartino ir pažvelgė man į akis, o aš į jo.

- Tu kažko man nesakai.

- tu man ne tėvas, kad turėčiau tau aiškintis.

Pastūmiau jį ir išbėgau namo.

Parėjūsi buvau pavargusi, tad ėjau nusiprausti. Vonia buvo didžiulė. Buvo malonu praustis.

Nusiprausūsi apsimoviau naują pižamą:

Išsileidau savo kasas. Ir susišukavau plaukus.

Jau ruošiausi eiti miegoti, bet tada kažkas pabeldė į duris.

Nuėjau atidaryti jas. Ten stovėjo Ponia Melisa.

- Labas Mere norėjau priminti, kad ryt tau į mokyklą.

Tiksliai. Visai užmiršau mokyklą.

- knygas rasi stalčiuje. Ir dar ar patiko telefonas?- paklausė Melisa.

- Žinoma patiko. Bet žinojote, kad man nereikia tokių branglių dovanų.

- Mes tave norim padaryti laiminga.

- Ačiū.

- Saldžių sapnų. Viso.

- Ačiū. Jums taip pat.

Uždariau duris ir susidėjau knygas į kuprinę.

Pagaliau galiu eiti miegoti.