Gyvenimo Žaidimas

12. Naujokė

SUSKAMBĖJO ŽADINTUVAS.
6:30 val.

Buvau žvali. Nusiprausiau ir apsirengiau.

Lipau laiptais žemyn tikėjausi nesutikti Luko.

Bet tada prisiminiau, kad nežinau kur randasi mokykla.

Gerai, kad  netuoliese stovėjo ponas Reinaldas.

- labas rytas.- pasakaiu.

- Labas Mere. Šiandien gražiai atrodai.

- Ačiū. Norėjau paklausti.  Kaip man nuvykti iki mokyklos?

- eik paskui mane.

Reinaldas atidarė lauko duris ir aš išvydau. Toyota RAV 4
O prieš jį kostiumuotą vyrą.

- labas rytas panele Mere.- pasakė vyras.

Jis žino mano vardą?

Vyras atidarė man duris aš ilipau vidun.

Jis taip pat ilipo į mašiną. Ir nuvežė prie mokyklos.

Atidarė duris.

Kam reikia man daryti duris jei aš irgi turiu rankas?

Ėjau link klasės

  atidariau klasės duris.

Visi vaikai buvo apsirengę taip pat gražiai kaip ir aš.

Apžiūrėjau visus vaikus ir pamačiau ko tikrai nenorėjau.

Tai buvo Lukas. Nejaugi jis mokysis toje pačioje klasėje kaip ir aš?

Radau laisvą vietą atsisėsti. Greitai nuėjau. Išsitraukiau knygas ir apžiūrėjau klasę, bet vis norėjosi pažiūrėti į Luką.

Prie manęs atsisėdo mergaitė aš pažvelgiau į ją, o ji į mane.

- Labas. Mano vardas Mia.- pasisveikino ir ištiesė man savo ranką

- Labas. Aš Merė.- paspaudžiau jos delną.

- Tu naujokė?

- taip.

- Nori būti draugėmis?

- Gerai. Praverstu šioje klasėje, bent vienas draugas.

Baigėsi pamokos.

Atsisveikinau su Mia ir laukiau kol atvažiuos manęs pasiimti.

Ir tada prie manęs priėjo Lukas.

- labas.- pasakė Lukas

- labas.

- kodėl nepasisveikinai su manimi mokykloje?

- O reikėjo?

- Na galvojau, kad tu mandagi.

- O tau nešovė į galvą pirmam pasisveikinti?- paklausiau

- Kur pogalais tas vaituotojas.- sumurmėjau. Bet turbūt jis viską girdėjo.

- Ar tu žinai, kad tave paims?- paklausė Lukas.

- Tas ir yra, kad aš nieko nežinau.

- Aš turiu mašiną galiu pavežėti iki namų.

- Ne ačiū. Nežinau ar galiu tavimi pasitikėti.

- Eik tu Mere. Ar aš tau panašus į kokį manijaką žudiką?

Aš nusijuokiau. Jis taip pat.

- Na gerai. Kur tavo mašina?

- Ateik.

Mašina buvo labai graži kaip ir jis.
Jis atidarė man mašinos dureles, kad galėčiau ilipti.

Mes važiavome tyloje. Lauke jau buvo pradėję lyti.

- Mėgsti lietų?- paklausė jis manęs.

- Mmm.

Jis išlipo iš mašinos. Aš pasekiau jo pavyzdžiu. Jis priėjo prie manęs ir uždengė mano galvą savo stiuke.

Jiaučiausi saugi. Priėjome namo duris. Buvome kiaurai šlapi. Aš pažvelgiau į jo akis, o jis į manasias.

- Mere.- pasakė jis.

- ką?

- Ar galiu tave pabučiuoti?

Aš visa sustingau.

Pastebėjau kaip jis artėja prie manęs, o aš prie jo vis arčiau ir arčiau. Jau galėjau jausti jo šiltą kvėpavimą.

Bet duris greitai atidarė ponia Melisa.

Mes graitai atsitraukėme vienas nuo kito ir pažvelgėme į Melisą.

- Mere, kokia tu šlapia. Kas nutiko?

- Aš laukiau kada mane paimsit, bet gerai, kad Lukas buvo šalia ir parvežė mane.

- Ačiū tau Lukai.- padekojo Melisa.

- Viso.- pasakė Lukas man.

Aš įėjau vidun. Lukas vis tolo nuo namų.Tada aš pamečiau kuprinę ir išbėgau į lauką per lietų šaukdama

- Lukai!! Lukai!!

Jis atsisuko, o aš šokau į jo glėbį ir pabučiavau jį. O jis mane. Nebejaučiau lietaus, nei šalčio.
Buvo nuostabu.

Niekada nejaučiau tokios meilės žmogui.

Apkabinau jį. Ir sušnabždėjau į ausį.

- Dabar viso.

Ir nubėgau greitai namo.