Brangakmenis

6

Iš Faustos dienoraščio.

2016- 02- 07
Tiesiog bloga diena

Praėjo savaigalis, ir aš turėjau eiti į mokyklą, nes nesugebėjau nušokti nuo tilto. Kaip visad įėjus į mokyklą mane pasitiko pašaipos. Ana pati didžiausia pašaipunė, visaip mane ėmė parvardžiuoti, o po kai nekreipiau dėmėsio į jos pašaipas mane pastūmė. Griūdama užsigavau koją. Man taip ją skaudėjo. O ji vis tiek mane spardė. Kol pasidarė tamsu.
Atsibudau ligoninėjė. Mano kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o koja buvo gipse. Ir man taip buvo skaudu, jog iš manęs ne tik šaiposi, bet ir muša. Tą akimirką norėjau, kad Ana būtų mane suspardžius negyvai ir kad aš nebūčiau atsibudus.

Baigiau skaityti, apie tai kaip Ana mane sumušė. Pamačiau, kaip Gustas nubraukia ašarą.
- Ar neliko randų?- paklausė jisai.
- Žaizdos gija, bet nuoskaudos ilgai užsibūna,- pasakiau.
Jie buvo pasimetę, ar jiems manęs gaila.
- Fausta tu iš tiesų daug išgyvenai,- pasakė Augustas.
Aš tik linktelėjau.
- Dėl to, ir negaliu palikti vienos Akvilės. Ar dabar suprantate mane?
- Tai aišku,- pasakė Emilis.
Ir jie visi mane apkabino.

*Augusto pozicija*

Kai Fausta, perskaitė apie tai kaip ją sumušė. Jau galvojau, kad apsiverksiu. Ji tokia jauna ir tiek daug patyrė.
Gustas paklausė:
- Ar neliko randų?
Fausta atsakė:
- Žaizdos gija, bet nuoskaudos ilgai užsibūna.
Suprantu Faustą, ji bijo, kad ir naujoje mokykloje ji patirs vėl tą skausmą, ne bet ji mano draugė aš neleisiu, kad taip nutiktų.
- Fausta tu iš tiesų daug išgyvenai,- pasakiau aš.
Ji tik linktelėjo, matyt jai buvo sunku kalbėti.
- Dėl to, ir negaliu palikti vienos Akvilės. Ar dabar suprantate mane?- paklausė Fausta.
Supratau, kad jinai teisi, tikrai negalima Akvilės palikti vienos.
- Tai aišku,- pasakė Emilis.
Ir mes visi ją apkabino.

❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤❤

Labai atsiprašau už trumpą dalį😊