°Jau per vėlu °

-1-

Štai aš vėl grįžau. Visų žvilgsniai į mane. Žiūri ir šnabžda- čia ta..
Grįžau į mokyklą tik lapkričio mėnesį. Kodėl ne kaip visi mokiniai? Kodėl ne rugsėjo 1 dieną? Atsakymas toks: dėl kančios, sielvarto, liūdesio, depresijos. Ir visa tai dėl vienos netekties. Pačios pirmos mano gyvenime ir pačios skaudžiausios. Mirtis. Mylimo žmogaus mirtis. Visas tas skausmas pavirtęs į tuštumą. Atrodo kaip gali žmogus jausti tuštumą, žmogus sudarytas iš organų. Bet gaila kad ta tuštumą jauti ne kūne, o širdyje, sieloje. Mirė mano geriausias draugas. Kuris visada palaikydavo, prajuokindavo ir padėdavo pabėgti nuo kasdienybės. Lukas. Geriausias iš visų. Jaučiau jam tik draugiškus jausmus. Mylėjau jį, kaip draugą. Gal net gi daugiau negu draugą. Mąsčiau apie jį dieną naktį. Atsibudus visad pirma mintis būdavo pažadinti jį, pasakyti jam labas rytas. Visi tie rytai greitai dingo. Kai Lukas susirgo tuberkulioze. Susisiekti su juo buvo beveik neįmanoma. Jis gyveno sanatorijoje, kad neužkrėstų kitų žmonių. Telefonu susisiekti buvo neįmanoma, nes telefonas iš jo buvo atimtas. Susisiekdavome laiškais. Rašydavome kiekvieną savaitę du kartus. Rašydavome viską kas šaudavo tuo metu į galvą. Gaila, kad puskutinis laiškas buvo ne nuo jo. Jis buvo iš sanatorijos pranešančia bloga žinią- Lukas mirė. Negalėjau tuo patikėti. Tiesiog negalėjau. Ašaros riedėjo ir riedėjo tol kol jų nebeliko. Ir liko tik tuštumą kurią jaučiau supratus, kad savo geriausio draugo daugiau niekada nebeišvysiu. Skausmas. Tas tragiškas skausmas. Negalėjau to pakęsti. Bet citata iš mėgiamo filmo padėdavo suprasti, kad tai normalu. "SKAUSMĄ REIKIA IŠ JAUSTI" ta ir bandžiau daryti, bet viskas taip skaudėjo, kad buvo per sunku. Aš jį mylėjau. Prisipažinsiu, mylėjau jį labai net per daug. Visada supratau, kad mes liksime tik draugais, bet maža viltis visad kuždėjo, kad gal jis jaučia ta pati ką ir aš. Aš svajodavau, kaip mes kartu baigsime mokyklą, eisim į šokius, eisim į tapati koledžą, pagaliau susituoksime, baigsime studijas kartu, susilauksime vaikų ir tęsime savo gyvenimą kartu, tol kol mirsime. Bet tai neįvyko ir niekada nebeįvyks. Praradau savo gyvenimo meilę, draugą, šeimą, dalelę savęs. Laidotuvės. Visi verkia. Pačios pirmos mano laidotuvės. Turbūt pačios sunkiausios. Kalba teko man sakyti . Bandžiau užjausti visus, ypač tėvus. Kalbėjau, kokį jį atsimenu linksma, besišypsanti ir mąstanti apie savo gyvenimą. Pasakojau apie kelis įsimintinus nuotykius kurie įvyko vaikystėje. Kai buvome vaikai, apie nieką ne mąstantys tik apie šiandieną, šią valandą, šią minutę, šią sekundę. Tos dienos baigėsi. Luko nebėra. Gyvenimas tęsesi. Su mėnesius po vasaros pasilikau gedėti. Du mėnesius nieko neveikiau, buvau depresijos apsuptyje. Dabar aš vėl mokykloje. Žmonės, netikri draugai, mokytojai, kurie vis klausia kaip laikausi ir vieniši suolai. Reikia kibtis į gyvenimą. To manau Lukas norėtų.