°Jau per vėlu °

-15-

Atsibudau, pasijaučiau lyg visa tai kas vakar nutiko buvo sapnas, bet pamačiusi žinute telefone tiesiog atsiminiau, kad tai tikrai ne sapnas. Žinutė buvo nuo Domo:
< Labas rytas, saule. Ką šiandien veiki? Gal galime susitikt? > Tiesiog nežinau kaip reaguoti, atrodo visos svajonės išsipildė, jaučiausi puikiai, iškart atsakiau:
<Labas, ką tik atsikėliau, žinoma, galime susitikt.. >
Domas staiga atrašė:
< Galvojau jau išsigandai manęs po vakar.. Po to bučinio;) tai susitinkam už valandos prie to suoliuko;))))))? >
<Oke, iki>
<Iki, zuiki;))) >
Tiesiog alpau, šios žinutės, viskas atrodė tiesiog tobula, kai parašė apie bučinį net nuraudau. Bijau, kad įklimpsiu vis gilyn ir gilyn, bet ir noriu įklimpti.
Susiruošusi išėjau iš namų. Atsidūriau parke, atsisėdau ant suoliuko ir per ausinukes klausiausi savo mėgiamų dainų laukiau Domo. Staiga pamačiau vaikiną einanti link manęs, bet ten nebuvo Domas... Ten buvo Markas. Nesupratau ką jis veikia ir kur Domas? Markas prisėdo šalia manęs ir lenkėsi pabučiuoti mane, nieko nesupratau... Greitai patraukiau jį nuo savęs.. Ir pasakiau:
-Ką tu čia darai?-jis nepasimetęs, pasitenkinančia savimi šypsena nusišypsojo man ir tarė:
- Kaip gi ką? Atvažiavau pas tave... Buvau pas tave namie, tavo tėvai sakė išėjai į parką, tai pagalvojau atvažiuosiu pas tave.. Labai tavęs pasiilgau... - tai pasakęs jis lindo glamonėtis, bučiuotis aš stengiausi jį patraukti nuo savęs, bet jis neatsitraukė.. Jaučiausi bejėgė, jis tyliai į ausį pasakė:
-Mažyte, ko tu priešinies gi žinau jog ir tu manęs nori... Tada kai sutikai eiti su manimi į vakarėlį, kai šokom, tie laizekai tai tikrai buvo ne šiaip sau.. - tai pasakęs nusišypsojo ir toliau bučiavo kaklą... Negaliu sakyti, jog tai man nepatiko, žinoma nejaučiau malonumo, nes laukiau tikrai ne jo,bet nežinau kodėl, bet neįstengiau patraukti jį nuo savęs.. Domanto niekur nebuvo matyti, supratau, jog jis turbūt nebeateis... Maiklas vėl tik supratęs, jog aš susimąsčiusi tarė :
-Kas blogai? Ko tu nebučiuoji manęs atgal? Kas yra? Wtf?
-Tiesiog Maiklai, aš nejaučiu tą ką tu jauti man... Aš nenoriu su tavim būti... - greitai pasakiau, kol nepamačiau jo akyse kaupiančias ašaras... Jis tyliai tarė :
-Aš visdar tave myliu...- žinojau tai, bet man taip gaila pasidarė jo, jog supratau, kad laikas trauktis...
-Žinau, Maiklai, bet negaliu tau atsakyti tuo pačiu, labai atsiprašau... - tariau ir jau stojiausi išeiti, staiga jis pagriebė mano ranką ir tarė:
- Duok bent paskutinį bučinį ir leisk man tave parvežti namo, prašau... -pasakė ir ašara nuriedėjo jo žandu, man taip liūdna pasidarė, jog sutikau, linktelėjau ir pabučiavau jį.. Nuėjome iki jo motociklo, atsisėdo pirmas Maiklas, tada aš. Apsikabinau jį.. Važiavome, galvoje buvo vien tik mintys apie Domantą, mąsčiau kodėl jis neatėjo? Kas gal jam nutiko? Bet dėja... Atsipeikėjau ir pasukusi galvą į šoną pamačiau autobusą važiuojanti tiesiai į mus. Paskutinis vaizdas, kurį regėjau buvo Maiklas gulintis ant gatvės visas kruvinas. Tada pamačiau tik tamsa.