°Jau per vėlu °

-2-

Suskambėjo skambutis. Pamokos baigėsi. Pragaras pagaliau baigėsi. Mokykloje daug kas nepasikeitė. Viskas beveik tas pats. Mokytojai tie patys, mokiniai irgi tie patys. Tik vienas vaikinas kitoks. Jis naujokas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė keistokas. Mokykloje draugų daug neturėjau. Vienas tikras draugas buvo Lukas. Turėjau draugę Mante. Bet ji išsikraustė į kitą miestą gyventi. Draugystė tuo ir pasibaigė. Pažįstu daug žmonių, bet nei vienas nėra tikras draugas, visi jie yra fake. Kelionė namo iš mokyklos visad trunka 20 min. Aišku galėčiau važiuoti autobusu ir sutaupyti daug laiko, bet man maloniau pačiai vienai pasivaikščioti po parkelį, stebėti žmones, žiūrėti į medžius, dangų, paukščius. Išėjau iš mokyklos. Nusukau į parkelį, ėjau savo keliuku namo. Staiga prie manęs pribėgo vaikinas. Rudaplaukis, rudų akių, gražių veido bruožų, kūnas gerai sudėliotas raumenų. Čia tas naujokas.
- Sveika, tu Mėja? Ane? -keistu žvilgsniu paklausė naujokas.
- Taip. O iš kur tu žinai koks mano vardas? - atsakiau
- Mokykloje tik apie tave ir bekalba. Užjaučiu dėl netekties, turbut skaudu prarasti draugą.
- Geriausia draugą. - pataisiau.
-Na taip.. Aš beje Domantas. Bet draugai vadina Domu. - ištiesė ranką pasisveikinti.
- Malonu Domantai. - pasakiau.
- Tai va.. Nežinau kaip tau čia pasakyti, bet vaa.. Aj tiek to...- sumikčiojo..
Nesupratus pasakiau :
-Tai sakyk, kas yra? - pradėjau domėtis ponu Domantu.
-Na aš pažinojau Luką.. - pagaliu išlemeno.
-Ką? Tu pažinojai Luką?
- Taip, mes buvome geri draugai. Ir galiu teigti, kad jis apie tave labai daug kalbėdavo, kokia tu graži, įdomi, protinga ir kaip jis tave myli daugiau nei drauge ir kaip jis bijo tau prisipažinti.. - pasakė Domantas.
Likau be žodžių. Kai išgirdau žodį myli pasaulis apsivertė. Lukas mane mylėjo. O aš jį. Abu buvom per dideli bailiai, kad vienas kitam tai pasakytumėme. Nenorėjome sugadinti tobulos draugystės... Gaila dabar jau per vėlu tai pasakyti. Domantas stovėjo ir laukė mano atsakymo, o aš negalėjau suvokti ką jis pasakė. Aš pradėjau eiti. Jis taip pat.
- Mėja? Ar viskas gerai? - paklausė
- Taip.. Taip... Nors.. Net nežinau.. Nežinau kaip man reaguoti į tai.. - pasakiusi, pažiūrėjau į Domanto akis, tas rudas, liūdnas akis.
- Suprantu tave, girdėjau tavo kalba per laidotuves, ji buvo tobula. Po tavo žodžių supratau, kad reikia toliau stengtis gyventi. Lukas visad to norėjo, kad po netekčių stengtumemes kibtis į gyvenimą. - jam įstrigo mano žodžiai. Netikra šypsena nusišypsojau. Parodydama, kad viskas gerai.
- Ačiū už gražius žodžius, bet, Domantai , norėčiau šiuo momentu pabūti viena, viską apmąstyti. - pasakiau ramiu balsu.
- Taip, žinoma. Iki Mėja.. - netikra šypsena kaip ir aš nusišypsojo. Mačiau jo veide liūdesį. Bet žinojau kokį. Panašų į mano. Prarado gerą draugą. Bet iš veido mačiau gylesni liūdesį, tuštumą, mąstymą. Jis buvo panašus į mane. Keista. Net labai.