KVIETIMAS DRAUGAUTI

7. Skyrius

21:00
Aš: labas :))

Aš: kaip negerai, pas mus į  mokyklą, daug atėjo naujokų, bet aš nežinau kuris iš jų yra Tavo brolis.
:((((

Aš: o kodėl nebuvai mokykloj?

Aš: :*********

Ėjau į kambarį, sutikau savo brolį:
-Labas,- nuliūdęs blondinas pasakė.
- Laba, o kodėl tu liūdnas?- ramiai paklausiau.
- Nuo ryto tėvų nėra, man atrodo kažkas jiems nutiko,- sutrikęs sakė.
- Tai gal užtruko eisme, jug žinai, kiek šiais laikais būna automobilių, spūstis kokia gal ar ką,- glosčiau jam nugarą ir ramindama pasakojau.
- Nee ne ne, jie sakė važiuos į mišką pirmųjų pavasarinių grybų ir uogų rinkti,- vos neverkdamas tarė.

Iš karto pagalvojau apie Harį ir jo brolį demoną. Ar jie galejo tai padaryti? Ne Haris taip nedarytų, dėl manęs, bet demonas?Mhm visko gali būti. Ne ne, Bela, tėvams  viskas gerai. Jug jie grįš, nes jie stiprūs, mesk šias blogas mintis.

- Viskas bus gerai, jei jie rytoj ryte negrįš, eisime jų ieškoti, gerai?- vos laikiau ašaras.
- Gerai,- atsidusęs tarė.
- O dabar einam miegot,- linksmai pasakiau, bet nežinau ar vertėjo taip sakyti. Nes Simo veidas dar labiau nuliūdo.

******

24:48

Ruošiausi miegoti, žvilgtelėjau į telefono ekraną, tuščia, Haris neatrašė. Tikiuosiu jam ir mano tėvam viskas yra gerai. Neužilgo užmerkiau akis.

Atsibudau miške. Ką? Miške? Nieko nesuprantus, apsižvalgiau. Na taip žaliame, pilkoje migloje, saulėje nušviestame, miške. Turbūt per miegus vaikščioju. Ak teks ieškot kelio namo.

Pradėjau eiti ir pamačiau kraupų vaizdą: mano mama ir tėtis gulėjo žolėje abu kraujuoti, ir labai sužaloti, o prie jų pamačiau Harį  su savo broliu kurie kasa duobes lavonams mano tėvams.

Jaučiau kaip nuo skruosto bėga sūrį ašarą, prie jų pribėgusi ir atsiklaupusi paklausiau:
- Ką jūs padarėt?- Glostydama savo tėvų galvas, žiūrėjau į abu verkenčiu žvilgsniu.
- Mes netyčia,- ramiai atsakė demonas.
- Hari aš tavim tikėjau, o tu,-  nebaigus sakinio pradėjau žliumbti.
Man nieko neatsakė, bet mačiau kai pradėjo prie manęs eiti demonas ir...

Dabar tikrai atsibudau, ir ne miške, o savo lovoje. Čia buvo košmaras, tikroviškas košmaras, giliai atsidusau. Visa buvau šlapia nuo prakaito, bet visas mano mintis iš blaškė tai, kad mane kažkas lietė...

Tai buvo Haris, valgė traškučius, sėdėjo prie lovos krašto ir žiūrėjo į mane.
- Tau gal koks čia cirkas?- pirma pradėjau kalbėti.
- Panašiai žiūrėjau į tave kaip į klouną, šnekėjau sapaliones, judėjai kaip cirko artistas,- prunkštelėjo jis.

Norėjau sakyti ką sapnavau, bet nenorejau jam nuotaikos gadinti.
- Eik tu, kaip tu čia atsiradai?- Juokdamasi, paklausiau.
- Pro duris kaip visi normalūs žmonės,- pilna burna čiauškėjo.
-  Amm bet tu jug nenormalus,- suabejojusi pasakiau.
- Įžeidei Tu mane, supykau!- sulaikydamas juoką tarė jis.
- Ką gi dabar man daryti, rimtai suinkčiau.

- PABUČIUOK,
   PABUČIUOK,
   PABUČIUOK,- sugiedė Pilnaburne  pelė.

Kokia gėda...

Haris prie manęs priartėjo, savo delnu palietė mano skruostą ir pabučiavo, jo lūpos buvo skanios, nes buvo bulvių traškučių likučiai.