KVIETIMAS DRAUGAUTI

14.Skyrius

/////

Aš su Hariu stovime viduryje miško esančių durų kur gyvena demonas Laris. Mano galvoja skraido begalės minčių apie Larį, ką pasakyti, gal geriau pabėgti...

-Pasiruošus?- paklausė susikrimtęs Haris.

Jaučiau, kad jis nuo manęs slepia paslaptį kurią pasakyti nori, bet bijo. Iš kur aš visa tai traukiu, ankščiau taip nebuvo jaučiuosi tokia kažkieno užvaldyta, lyg mano siela skraidytų, o mano kūną valdytų, keista...

- Taip pasiruošus!- drąsiai jam šuktelėjau.

Mačiau kaip jis ėjo pasislėpti už apšiurusio namo kampo,bet ne galiu pasakyt, kad čia namas, labiau primena kaip iš filmų, namas ant vištos kojos, bet ir tai  tos kojos apkramtytos.

Bandžiau pabarškinti iš savo rankos kumčiu į medines, samanotas  duris.
Bet man nepavyko...
Aš jaučiau, kad skrendu tik ne į viršų, o žemyn...
Girdėjau kaip dar Haris sūktelėjo kažką, bet nesupratau ką...
Ir mane užvaldė miegas, išsekimas valdė mane ir mačiau tik juodą tamsą ne miško, o mano sielos tamsą...

Atsibudau baltame kambarį, smirda visokias vaistais, tai viskas aišku, kad aš ligoninės palatoje, lempa plykščioja nors ir dienos saulė skaisti šviečia pro langą, bet vistiek įjungtos lempos, o tai tau žmonės netaupo elektros todėl ir guli visi ligoninėse, nes kai pasižiūri į elektros sąskaita gydytojai tai ir numirt gali. Prie manęs joki kitokie žmonės negulėjo tuom ir džiaugiausi, bet buvo liūdna, kad joks mano artimas žmogus neatėjo manęs prižiūrėti ar net aplankyti, net Haris...

Jaučiausi keistai lyg paralyžuota, nes savo kūno nepaėgiau pajudinti ir tai mane sunervino, nes jug nežinau kas man nutiko ar kaip tai nutiko tik ir išviso kas  čia buvo, prisiminu, kad skridau žemyn ir bammtt aš čia. Pradėjau kelti panika.

- Pagaliau atsibudai, Princesė, - pasakė kažkoks vaikinukas su garbanotais pilkais plaukais tai pat ir pilkai apsirengęs,  žiūrintis tiesiai į  mane, ir kuris nusilenkė man. Bet nesuprantu kam jis tai padarė
-Aiiiiiiijjjj,- išsigandau.
-Šhšš,- nutildė jis mane.
- Kas tu toks esi? Iš kur tu esi? Kur Haris? Aš sapnuoju?- pradėjau klausinėti nepažįstamojo. O tuo metu pati su pirštais sau išsižnybu į rankos odą, bet kiek žnypčiau tiek ne atsibundu. 
- Aš esu pilkasis Elfas Markas Hercis Shoivenas, Tu mane gali vadinti tiesiog Marku, aš iš Pilkųjų žemių, aš nežinau kas tas Haris, bet turbūt tas kur prie durų sargauja, ir vos mane įleido,ir ne Brangioji tu ne sapnuoji.
-Ko Tau iš manęs reikia?
- Tavo tėvas Karalius Felicijus iš Pilkųjų žemės tavęs ieško, nes Tu per savo 18-olikta gimtadienį turėsi nežmoniškų galių, kuriuos Tu nemokėsi valdyti ir kuriuos gali iš tavęs atimti visoki demonai, vampyrai, ar net vilkolakiai su kuriais jie gali sustiprėti ir užvaldyti visą mūsų planetą,ir išžudyti žmones, elfus, ir kitus planetos gyvius, tai ir to dėl mums reikia tavęs, kurią apsaugotume nuo visos šios artėjančios katastrofos, Princese Bela ,- viską pasakė pilkasis Elfas Markas.

Nuo šios informacijos man pradėjo plyšti galva. Koks dar mano tėvas??Jug aš turiu čia savo tėvus, achh aš dar jų neišgelbėjau.  What? Kokios dar galios? Kaip tokia kaip aš gali turėti galių, a? Mano tas ale galias gali atimti  demonai, vampyrai, demonai ir vilkolakiai? Mhm tai vat ko iš manęs Demonas Laris  atėmė tėvus ir kvietė mane ateiti, nes turbūt jis tikrai žinojo, kad aš turiu tas nežmoniškas galias. Bet kaip gi Haris? Jis jug Vampyras ir jis su manim bendravo tik dėl to, kad iš manęs atimtų, tas galias, apie kuriuos tikrai žino, bet jis mane mane myli, turbūt... Kaip norėčiau ant jo užšaukti, kaip Haris gali su manim taip elgtis. Pradėjau ašaroti.  Bet pala jug čia sapnas ir tai visiškai netiesa apie ką galvoju. Mū cha chaaaaa. 

-Kas jums, Panele?- paklausė Elfas.
- Užsičiaupk, kvaily,- juokdamasi, tariau ir apspioviau jį.

Mačiau kaip jis įsižeidė ir nusivalė mano seiles, bet man tai buvo nesvarbu, nes čia sapnas. Ha Ha ha.

Mhm kaip čia atsibudus nuo šio prakeikto sapno. Bandžiau įsižnybt, bet ne atsibudau, kas gi dar mane pabudintų? Mirtis? Va čia tai gera mintis, nes jug mirus tikrai atsikelsiu iš šio košmaru, bet kaip numirt? Apsidairiau nieko gero šioje palatoje nebuvo tik mačiau išsigandusi Elfo veidą kuris žiūrėjo į mane ir sakė ,,Ką tu darai?'' Bet į tai nekreipiau dėmesio ir toliau galvojau kaip čia numirus. Gaila virvės nebuvo būčiau pasikarusi, butelio irgi nėra būčiau su tuo butelio trenkus sau per kaktą ir praradusi sąmonę, o po to numirusi.  Bet tai koks tas gyvenimas nieko nėra, bei niekas man nesiseka. Liko tik viena išeitis... eiti prie stalo ištraukti peilį ir perpjauti  savo  ranką su peiliu. Nu va čia tai ideali idėja. Reikia pabandyti.

Bet pirmiausiai reikia išlipti iš tos prakeiktos ligoninės lovos, paralyžuota jau nebuvau kaip prieš tai tik tai, kad bijau vaikščioti gal nemoku jau jug seniai vaikščiojau vakar tik, bet reikia pabandyti kaip ten sakoma,  kas nerizikuoja tas negeria šampano, o aš tai noriu kažko atsigert nu tik be šampano. Bandom. Pirmas bandymas.
Jergau vos neišsietiesiau ant grindų. Antras bandymas. Dar vis kojos manęs neklauso, o jau trečias bandymas mano naudai vaikštau. Yeiiii! Markas neatsižiūri, žiuri ir žiūri į mano lyg būčiau beprotė kuri iš kalėjimo pabėgusi, kažkaip nejauku. Brrr, net sudrebėjau, nuo to šalto jo žvilgsnio.

Nu va aš jau išsitraukiau peilį iš stalo stalčiaus ir su peiliu vienasyk įsirėžiau, dar ne atsibudau, pabandysiu  nusispjauti ranką, pasidėjau ant stalo delną ir su peiliu artėjau prie delno.

-Eiii baig tu, ką tu čia darai, Panele?-  staiga iš manų rankų atėmė ir paklausė manęs, o tuo tarpu peilį ir išmetė pro langą.

-A-aš bandžiau m-mirti, nes tada aš atsibusio iš šios nesąmonės, Baidykle tuu,-  mikčiojanti ir nesustodama verkdama pasakiau.
-Bet, Princese mano tai ne sapnas, čia tikras gyvenimas kuriuo jūs netikite, bet jei jūs būtumėte tikrai nusispjovus ranką būtumėte jau tikrai numirusi ir niekada ne atsibudus, Šventoji ,- tarė jis, kuris dar ir nusilenkė man.

Gal tai ir tiesą, bet tai tik gal... niekaip man ne daeina į galvą ko čia jis mane vadina Princese ir nusilenkinėje ir nusilenkinėje man.

- Aišku, supratau,  bet Elfe Markai Hercai Shoivenai, kodėl jūs mane vadinate Princese, Panele ar Šventąja?- jau ne verkdama, paklausiau Marko.
-Nes jūs esatę Pilkųjų Karaliaus Felicijaus duktė, o tai reiškia jūs esate Princesė, o aš karaliaus padėjėjas, o aš privalau gerai, gražiai šnekėti ir nusilenkinėti,  karališkoms šeimoms nariams, Panele.
-Kąąąąąąąą?????