New Feels LTU (Sustabdyta)

16

– Tegul visi tai sužino... Niekada daugiau neliūdėk, niekada daugiau nedrįsk verkti... Antraip verksim abu

– Tu nori pasakyti... Tu ir aš? Mes kas? – Lukas nusišypsojo, bet tai toli gražu ne laiminga pabaiga. Atrodo, kad viskas, visi blogi prisiminimai, viskas liko toli ir niekas negali mūsų išskirti, bet širdis jautė, kad čia kažkas visiškai ne taip, kažkas netikra.

– Žinai... Tu pirma, po jos... Tik bijau prarasti dar kartą, – šyptelėjau jam ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jaučiausi lyg pasakoj, tik viskas buvo per daug nerealu, kad būtų tiesa, bet aš nesapnuojum aš stoviu šalia žmogaus, kuris maniau niekad nepasikeis, bet žinot ką manau? Kad pasikeitė, tik klausimas ar ilgam.

– Ačiū, – pasakiau ir vaikino ilgos rankos dar kartą apsivyniojo aplink mano gležną liemenį, galėjau jausti kaip iš susijaudinimo širdis negalėjo nustoti plakti didžiuliu, nevalingu ritmu, bet tuo pačiu ir jautė, kad tai tik pradžia, tik pradžia link finišo.

– Įprastai tu būni laimingesnė? Žinau, galbūt blogai padariau priversdamas tave išeiti iš namų... Žinau, gal ir nenori manęs matyt, bet... – jis atsitraukė, bet vis dar laikė mane už rankos..

– Jau vėlu, gal geriau va... – tolumoje pasigirdo, spėju, tos kalės balsas.

– Lukai! Kodėl šita k**** su tavim, kodėl jūs čia ir kaip tu drįsti?! Tau ką, manęs neužtenka? – sucypė.

– Kodėl turėtų? Deja, to Luko, kurį pažinojai – nebėra, gali ieškotis kito žaislo, kuriam galbūt nenusibosi. Mane nuo tavęs jau vemt verčia.

– Šita mergšė... Ji tau reikalinga tik dėl sekso, įsikalk į galvą, mergyte.

Pažvelgiau į ją, bandžiau save įtikinti, jog jos žodžiai melas, netikiu, jis taip nepasielgtu... O gal..?

– Žinai ką? Užsikrušk, – surėkiau merginai tiesiai į veidą.

– Kaip tu drįsti, kale?! – sucypė.

– Teisingai! Tu kalė, – pakėliau balsą.

– Atsiprašau, kad pertrauksiu, bet nėra nieko labiau ištvirkusio, kai kažkokia kurva aiškinasi kuri iš jūsų kalė, – sukikeno vaikinas, leisdamas mums toliau koliotis.

Liepa išsišiepė lyg suprasdama, kad už ją geresnių nėra. Mestelėjusi plaukus atgal, atsisukusi sušnypštė:

– Teisingai! Pūsk iš čia kol neišsukiojau tavo kojų, – nežinau kodėl, bet traukiausi nuo jų. Pabijojau merginos žodžių ar nebesuprantu kas dedasi manyje, galbūt aš tiesiog bėgu, bėgu nuo savo jausmų, klaidingų įsitikinimų ir minčių, jog viskas pagaliau išsisprendė, kai viskas tik prasidėjo. Nežinojau kur bėga mano kojos, bet tankūs medžiai kone visiškai užgniaužė menkiausią dangaus lopinėlį.

– Po velniais, aš pasiklydau! – atsirėmiau į šalia buvusį medį ir mintimis peržvelgiau viską, viską kas nutiko man atsikrausčius čia. Pažintį su Luku, Martyno mirtį ir kiek dar daug man teks ištverti.

Žinot tą jausmą, kai nebežinai teisingai ar klaidingai renkiesi savo gyvenime sprendimus ar dar turi kuo patikėti ir ar iš viso esi kažkam viskas? Tikrai tikėjausi, kad daugiau neišvysiu tos kalės veido. Kad ir kaip suknistai skaudėtų širdį, kažkur giliai tikiu, kad esu mylima ir jam manęs reikia. Jei ir negali to parodyti, jei ir miega su ja... Bet kodėl manau, kad jam kažką reiškiu? Užsimerkiau ir stengiausi nurimti. Stengiausi rasti išeitį, juk jis galbūt manęs jau ieško ir viskas bus gerai. Staiga lapai ėmė šnarėti ir akyse visiškai aptemo, dar spėjau kartą šūktelėti, bet pamažu smigau.

*Luko pozicija*

Keista, kad mergina pasileido į miško gilumą, bet kodėl aš jos nesulaikiau? Viskas per ją, per tą suknistą kalę. Mano mažylė dabar kažkur giliai miške, o aš... Aš nieko nedarau. Nesupratau savo veiksmų. Staiga skambutis nuo nežinomo numerio sujaukė viską.

– Tavo mažylės laukia kančios.

Nespėjau nieko pasakyti tam žmogui, kai iškart po šių žodžių jis padėjo ragelį.

– Po velniais! – trenkiau kumščiu į medį. Merginai gręsia pavojus ir aš negaliu jai padėti.

– Kankinkit mane, bet nelieskit jos! – buvo beprasmiška šaukti, niekas negirdi, tik aidas atkartoja žodžius...